PRATARMĖ:

         – Vienas geriausių būdų spręsti apie teisininko pajėgumą – jo kompetenciją, patirtį ir pasiruošimą – yra vertinant jo argumentacinius gebėjimus. Baigus teisės fakultetą (VU), prarandama viena labai svarbi privilegija – privilegija būti kvailu. Suklysti gali vieną kartą – antrą kartą klientas nebepasitikės. Atitinkamai – retas teisininkas rašo straipsnius, kurių parengimas reikalauja mąstymo, o ne vien įstatymo ar teisminės praktikos citavimo. Kokybiškai ir autentiškai parašyti straipsnį – ypač ne akademinį straipsnį, o tokį, kuris išliktų suprantamas ir būtų aktualus plačiajai visuomenei – yra išskirtinių pastangų reikalaujanti veikla, ypatingai tais atvejais, kai tema yra daugiasluoksnė ir subtili.
         – Straipsnis, kurį skaitysite žemiau yra būtent toks straipsnis – liečiantis daugybę susijusių ir individualaus aptarimo reikalaujančių potemių. Nejučia, šio straipsnio apimtis pasiekė ir netgi viršijo įprastinę magistrinio darbo apimtį. Tai nutiko dėl paprastos priežasties: yra dalykai apie kuriuos reikia kalbėti ir yra dalykai apie kuriuos galima tylėti. Nei viena iš mano pasirinktų potemių, nėra ta potemė, kuria galima tylėti.
         – Tema, kurią pasirinkau yra labai plati – ja iš esmės neįmanoma diskutuoti, nes netrukus prarandama nuovoka apie ką diskutuojama – tariamos diskusijos labai lengvai virsta whataboutizmu ir buitiniais pokalbiais apie gyvenimą ir kitus dalykus, pamirštant pagrindinę mintį ir prarandant kryptį.
         – Tema, kuri bus nagrinėjama yra susijusi su vyriškumu – kas tai yra, kas tai nėra, kokia jo samprata, kaip tampama “tikru vyru”, jeigu tokia sąvoka toleruojama apskritai bei ar ji gali būti toleruojama. Žemiau pateiksiu pagrindinių temų turinį :

ĮŽANGA | Kariuomenės prekyba įvaizdžiu.

I DALIS | Vyriškumo samprata – pagal paniatkes;

II DALIS | “Paniatkių vyriškumo” sampratos kritika:

         A. Teoriniu aspektu – (atskleidžiant argumentavimo logikos pamatines klaidas);

         B. Praktiniu aspektu – (neginčijant argumentavimo logikos, o tęsiant ją iki akligatvio).

III DALIS | Vyriškumo apibrėžimas. Vyriškumo sudėtiniai elementai:

         – Klausimai – kaip (kokiu būdu) kariuomenė suteiks tariamo vyriškumo ir kokia bus to kaina?

         – Iliuzinės kompetencijos.

         – Galbūt 9 mėnesių tarnyba suformuos “tvirtą asmenybę”?

         – Egzistuoja vienintelis matas pagal kurį galima objektyviai vertinti žmogų ir jo asmenybės mąstelį.

IV DALIS | Šauktinių atvejai ir bylos:

         – Šauktinių mirtys ir žūtys tarnybos metu. Jų vertinimas;

         – Andriaus Bružo atvejis (kai IV stadijos vėžys neatleido nuo tarnybos);

         – KMEK Atsakomybė | Mirtys ir sužalojimai;

         – Traumos tarnybos metu ir jų vertinimas;

         – Mirtys ne karinės tarnybos metu.

V DALIS  | “DEDOVŠČINOS” BYLA (2025-12-22 LAT sprendimo byloje vertinimas);

VI DALIS | Apie teisinę valstybę ir jos kriterijus, jų svarbą;

VII DALIS | Tėvynės ir valstybės santykis;

VIII DALIS | Apie priesaikas. Jų reikšmė, kontekstas, teisinės problemos.

IX DALIS | FINANSAI – I DALIS. Kompensacijų dydžiai ir skyrimo aplinkybės;

X DALIS | FINANSAI – II DALIS. Potencialios ir dar neįgyvendintos paskatos tarnybai;

XI DALIS | Pasiruošimas besirengiantiems atlikti tarnybą.

XII DALIS | Pagarba kariams. Karinės tarnybos privalumai.

Analizės tikslais – turiu rekomendaciją, prašymą ir kvietimą –
prieš pirmą kartą baigiant skaityti straipsnį, parašykite komentare apačioje ties kuria dalimi baigėte skaityti ar nusprendėte padaryti ilgesnę pertrauką.
Tai bus naudinga ir Jums – visada žinosite, ties kuria dalimi, punktu ar papukčiu baigėte skaityti.

– ĮŽANGA | KARIUOMENĖS PREKYBA ĮVAIZDŽIU:

1. Atkūrus šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą 2015 metais – šauktiniai iškart buvo užsipulti, iškart buvo pradėtos lipdyti etiketės, mėtytąsi epitetais – ištižėliai, verktiniai, mamyčiukai. Visa vieša žiniasklaida buvo tiesiog persisunkusi tokiu turiniu. Menkinimas, žeminimas, patyčios, panieka – šitaip buvo pasitikti į naujai sudaromus šauktinių sąrašus patekę jaunuoliai. Kariuomenė ir visuomenė šiems jaunuoliams priešpastatė mitinį “tikro vyro” vaizdinį – esą, jeigu atliksi tarnybą tapsi mistifikuotu mitiniu “tikru vyru”.
         Bet jeigu tarnybos neatlieki – galioja kita prielaida – esą esi “nevyras” – neturi teisių, neturi orumo, tau negalioja konstitucinės apsaugos – iš tavęs galima tyčiotis, tave galima engti, uiti, murkdyti ir niekinti. Labai primena viduramžius ir viduramžišką visuomenės susimokymą ir nusistatymą prieš tam tikrą socialinę grupę (šiuo atveju šauktinius, o dar tiksliau – dažnai pilnametystės ką tik sulaukusius vaikus) – tokia moderni 21 amžiaus raganų medžioklė. Ir niekas neatėjo ginti šauktinių – nes juk nepatriotiška. Žmogaus teisės (teisė į orumą, teisė į nuomonę, teisė į privatų gyvenimą) šiai grupei buvo pamirštos, paneigtos ir viešajame diskurse tarsi negaliojo. Pigiai parduodame teisinės valstybės standartus – iš esmės pusvelčiui, prieš tai juos patys devalvavę. Tai nėra priimtina situacija.
         Bet – jeigu jau turime tokią plačią visuomeninę ataką dengiantis mistiniu “tikro vyro” įvaizdžiu ir jeigu tai yra ta “prekė”, kurią kariuomenė pardavinėja ką tik pilnametystės sulaukusiems vaikams – tuomet reikėtų šia tema pasisakyti iki galo, atsakant į du pagrindinius sudėtinius klausimus:

i) Pirma – Kas yra tas mistifikuotas mitinis “tikras vyras” ? Kokia yra jo samprata? Iš kur ji kyla?

ii) Ir antra – Ar kariuomenė pavers tuo mitiniu “tikru vyru” per 9 mėnesių tarnybos laikotarpį? Ir jeigu taip – kokiomis priemonėmis tą padarys, kokia bus to kaina bei kiek toks mistinio “tikro vyro” vyriškumo standartas bus tvarus ir ilgalaikis? – Galiausiai – jeigu siekiama įgyti vyriškumo ar karinė tarnyba yra geriausia ir tinkamiausia priemonė tariamam vyriškumui įgyti ir išsiugdyti?

Atsakymai į minimus klausimus (ir į kitus natūraliai iš jų kylančius klausimus) yra šio mano straipsnio orientyras.

 

I DALIS | “PANIATKIŲ VYRIŠKUMO” SAMPRATA:

2. Nėra jokio loginio paaiškinimo kas yra “tikras vyras” ir kas juo nėra – nėra jokios galutinės definicijos, jokio apibrėžimo. Yra tik kategoriškas pasakymas – kad arba kažkas tokiu vyru yra arba kad juo nėra (ir dėlto pastarajam esą turėtų būti gėda) – ir viskas.
         Bet – kas yra tas “tikras vyras”? Kokia jo samprata? Kas yra tas “tikras vyriškumas”, iš ko jis susideda ir kaip jis įgyjamas? – Tema paini ir lengvai paklaidinanti. Kad būtų lengviau suvokti – pasitelkime analogiją – apkeiskime lytis, atsitraukime nuo situacijos ir įsivaizduokime kitą, absoliučiai groteskišką hipotetinę situaciją. Situacija vaizduotei:

i) “Vaikinas/vyras” grįžta namo ir savo merginai/moteriai/žmonai dėsto –

” – Nu taip, tu gamini valgyti, prižiūri namus, mane šiltai priimi grįžus, bet tikra house-wife (tikra namų-žmona) nebūsi, jei nepagimdysi man vaiko ir jokio čia cezario pjūvio negali būti – ką negali normaliai be daktarų išstumti? Turi gimdyti normaliai, nes tik tada būsi tikra namų-žmona, o dabar tai tiesiog namie trainiojies ir nieko neveiki.”

 

ii) Apgailėtinas ir atgrasus mąstymo būdas. Sumenkinti moterį iki tiesiog 24/7 veikiančio kūdikių gaminimo automato yra žema ir niekinga. Siaubingai šlykštus požiūris į moteris. Niekšiškas požiūris – visiškai devalvuojant moters asmenybės vertę. Tai, kas šito “vyro”, pateiktame hipotetiniame pavyzdyje buvo pasakyta, gali būti apibūdinama vienu žodžiu – PANIATKĖS.
      Paniatkės (iš rus. “понятия” t.y. supratimas/supratimai) – tai nerašytos taisyklės, neformalūs principai (principas reiškia fundamentalias nuostatas, pamatinius pradus ant kurių statoma visa tolesnė sistema). Dažniausiai paniatkės reiškia „savą tvarką“ ir „savo supratimą, kaip reikia elgtis“ – pvz. kaip elgtis tam tikrose situacijose – kaip ir su kuo bendrauti, ką gerbti, o ko ne. Antra paniatkių medalio pusė yra ta, kad šalia paniatkių kultūros visada stovi kastų/luomų sistema su savo griežta vidine hierarchija. Paniatkės yra paplitusios (rusų) įkalinimo įstaigose, bet siekia ir toli už jų.

iii) PANIATKĖS yra požiūris į moteris. Paniatkės yra vyraujantis požiūris ir į šauktinius. Paniatkės yra stipri “marozų” kultūros dalis – tiesą pasakius, jų identiteto kertinė sudedamoji dalis.
      Bet paniatkių kultūra turi labai subtilų bruožą – paniatkių kultūra yra baimės kultūra. Paniatkes siekiama kuo labiau įsisavinti ir įsisąmoninti, nes visada yra didesnis marozas – visada yra aukštesnio rango mafijozas, kuris skaudžiai baus už paniatkių pažeidimus, net jei paniatkės ir nebus žinomos pažeidėjui. Todėl vyrauja didelė vidinė paniatkių kontrolė tarp to paties lygio/rango/laipsnio šios kultūros išpažinėjų. Akivaizdu ir tai, kad paniatkių kultūros paskirtis yra kontrolė. Paniatkių kultūra skirta kontroliuoti individus – tiesiogiai ir netiesiogiai, per įsitikinimus, supratimą, mąstymą, požiūrį. Tai yra kalėjimo kultūra, kur vidinė savicenzūra užima pagrindinį vaidmenį. Ir aš atsisakau laikyti tai įkvepiančia kultūra. Atmetu ją kaip sektinos kultūros pavyzdį. Laikau klaidingu požiūrį, kad tai yra išlaisvinanti ir įgalinanti kultūra, padedanti pamatus visuomenės klestėjimui. Neigiu mintį, kad tai yra kultūra, kuri formuoja ir kuria įkvepiančias asmenybes – o jeigu ji iš individo nekuria įkvepiančios asmenybės, tuomet kam ji reikalinga?
      – Kaip sakė prof. Zenonas Namavičius 2011 metais politikos teorijų paskaitoje (VU TF) – “Niekam nereikia nieko, ko nereikia”.  – Tas pats galioja ir čia. Kam šlieti save prie dalykų, kuriuose nerandi įkvėpimo savo asmenybės kūrimui? – Žinoma, nebent esi situacijoje, kai jau esi giliai įklimpęs paniatkių kultūroje ir šią kultūrą tapo būtina gerai išmanyti, nes priešingu atveju kiltų įvairių fizinių, psichologinių ir kitokių grėsmių bei neigiamų padarinių. Bet net ir tokiu atveju nematau pagrindo palaikyti ir propaguoti kultūros, kuri netapo tavo vidinės transformacijos varikliu, o labiau tapo šios transformacijos stabdžiu ir ribotuvu.
      Ar tam tikra (sub)kultūra įkvepia – lengva suprasti peržiūrėjus rezultatą t.y. ar žmonės, kurie yra šios kultūros zenite yra tave įkvepiančios asmenybės ir sektini pavyzdžiai – tai atsiskleidžia per jų požiūrį, jų vertybes, jų veiksmus.

iv) Paniatkės turi savybę judėti / veikti tik į vieną pusę – tiems, kurie neturi didesnės galios ar vadinamojo “autoriteto”. Todėl jos yra kontrolės instrumentas, kurių taikymas prižiūrimas to pačio žemiausio sluoksnio bendradalyvių (krabų mentalitetas). Paniatkės neveikia arba pradeda nebeveikti, kai jos taikomos tam didesniam mafijozui, galingesniam Tada atsiranda išimčių. Bet pagrindinė išimtis – kieno jėga, to ir taisyklės. Nepaaiškinsi tu jam kokios čia “paniatkės”, nes ne jam taikoma ir ką tu jam padarysi dėlto? – Tuo paniatkės skiriasi nuo įstatymų, kurie turėtų galioti visiems, o ne selektyviai tik kai kuriems. Manote karaliui Mindaugui (1251 m.) kažkas reikštų priekaištus, esą jis nesilaiko kažkokių paniatkių? – Nereikštų, nes po to patogiai dingtų.

v) – Ar galima remtis paniatkių vyriškumo samprata kaip asmenybės formavimo modeliu? – Paniatkių vyriškumas nėra tas modelis ant kurio galima statyti sveiko ir visaverčio asmenybės vystymosi (auklėjimo) modelį. Paniatkių vyriškumo modelis nebuvo sukurtas tam, kad įgalintų individą, kad duotų tinkamus standartus vystymuisi ir vystymąsi nukreiptų į tokį rezultatą, kuriuo visi didžiuotųsi – ne. Paniatkių vyriškumas nukreiptas į suvaržymus ir kontrolę. Kad individas, nesvarbu ką jis darytų ir kaip vystytųsi, visada jaustų paniatkių reikalavimus ir atitinkamai netrukdytų, tiems kitiems “tikrai svarbiems” sukti savo reikalus. Kitaip tariant, kad būtų parankus, patogus ir tylus. Kad būtų įrankis. Ir tokia pozicija visiškai nedera su individo vystymo geriausiais interesais, nes individas turėtų augti ir vystytis, tam, kad taptų geriausia savo versija – versija, kuria galima didžiuotis, o ne tam, kad būtų tik kažkieno patogiu įrankiu. Tai tiesiog nėra sveika. Tarsi vaiką auginti narve tam, kad jis visada patogiai tilptų ant galinės automobilio sėdynės, net, kai tokiam “vaikui” yra virš 30 metų – taip, telpa, bet kokia buvo to kaina? Toks peraugęs “vaikas” visada jausis, kad kažko trūksta (neišvystyto potencialo) – nes buvo auginamas ir formuojamas netinkamomis paskatomis – ne tam, kad augtų, o tam, kad būtų patogus – tarsi vergas. Vadinasi tėvai neteisingai atsakė į pagrindinį klausimą auginant vaikus – “Kam auginti vergą, kai gali auginti karalių?”. – Paniatkių vyriškumo modelis neskirtas būti įkvėpimu. Jis skirtas inidivido kontrolei bei užtikrinimui, kad individas visada būtų patogus ir paveikus poveikiui. Tai yra niūri realybė ir esminis kriterijus, kodėl paniatkių kultūra turi būti atmetama, kritikuojama, smerkiama ir vejama lauk.

vi) Deja, šauktiniams paniatkės taikomos – tiek iš visuomenės pusės, tiek ir iš kariuomenės pusės. Kariuomenė paniatkes pripažįsta ir palaiko. Nors išoriškai neigia “dedovščiną” ir jos apraiškas – reikia žiūrėti ne kas sakoma, o kas daroma (toleruojama). Ir štai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visiškai šviežioje (2025-12-22) nutartyje pasakė, kad galima karius stumdyti, murkdyti veidus į metalinę spintelę, psichologiškai žeminti ir traumuoti, nes tai esą neperžengia kariuomenės drausmės statuto – tai yra, kad toks tarpasmeninis elgesys karinėje struktūroje yra visiškai natūralus, suprantamas ir priimtinas. – Veiksmai, kurie įprastu atveju būtų baudžiami pagal baudžiamąjį kodeksą, kažkodėl ne tik neužtraukia baudžiamosios atsakomybės – nėra taikoma netgi tarnybinė atsakomybė t.y. toks elgesys yra struktūriškai palaikomas, pripažįstamas ir skatinamas. Tai yra viskas ką reikia žinoti apie kariuomenėje vyraujančią kultūrą ir požiūrį į tarpasmeninius santykius (akcentas šioje dalyje, yra tas, kad kariuomenė iki šiol byloje minimų veiksmų nepasmerkė ir nepranešė apie jokias sankcijas susijusias su tokiu vado elgesiu t.y. iš esmės pateisino, priėmė ir palaikė tokį elgesį – todėl čia galioja principas “you get what you tolerate” (gauni tai ką toleruoji) ir “what you tolerate will mutiply” (ir to ką toleruoji to daugės)). Minimos bylos aplinkybės bus detaliai aptariamos tolesnėse teksto dalyse.

 

II DALIS | “PANIATKIŲ VYRIŠKUMO” SAMPRATOS KRITIKA:

A. TEORINIU ASPEKTU: (atskleidžiant argumentavimo logikos fundamentalias klaidas)

3. Atsakant į antrąjį klausimą – “Ar kariuomenė pavers vyru?” – labai svarbu sąvokų reikšmė. Tampa labai sudėtinga konstruktyviai diskutuoti apie temos esmę arba pasiekti kažkokias labai konkrečias įžvalgas, jei kalbame apie iš esmės skirtingus dalykus, kurie tik skamba panašiai. Pavyzdžiui:

3.1. “Vyras” įprastai suprantamas kaip lytis (male / patinas). Vyriška lytis. Moteriška lytis. Su lytimi susiję tam tikri socialiniai vaidmenys, rolės, stereotipai.

3.2. Taip pat “vyras” suprantamas per šeimos prizmę – kaip vyriškos lyties asmuo, kuris yra sudaręs santuoką t.y. vedęs. Santuokinis vyras. Santuokinė žmona. Ir šioje vietoje atsiranda netikslumai, ypač tada, kai vyro sąvoka bandoma manipuliuoti:

– “Koks tu vyras?” – t.y. pvz. apeliuojant į tai, kad šeimoje vyras turi išnešti šiukšles ar įsukti varžtą ir vyras to esą neatlieka.

– “Tikri vyrai taip nesielgia.” – t.y. pvz. apeliuojant į vaikų išlaikymą

Mūsų nedomina teiginiai, kad “tikras vyras” moka pasikloti lovą ar išsiskalbti kojines, apeliuojant į tai, kad tai yra vyriškumo požymis, kurio išmokins kariuomenė – jei čia yra vyriškumo standartas, tai standartai nėra žemai – jie tiesiog po žeme, kažkur krateryje, nes sekant šią logiką – pripažinus, kad jau turi vieną požymį, kitų gali nebereikėti – pakanka vieno vienintelio, – bet tai jau būtų performansinis vyriškumas ir jis nėra pakankamas, nes savyje yra tuščias. Todėl jeigu pasikloti lovą ar išsiskalbti kojines ir yra vyriškumo požymis, tai tėra fakultatyvinis požymis, papildomas atributas ar dekoratyvinis ornamentas – o ne lemiantis veiksnys ir kertinis kvalifikuojantis požymis.

3.3. Mūsų diskusijos objektas nėra vyro ir žmonos santykiai ar požiūris į santuokinių vyrų pareigas bei statusus – tai būtų per siauras požiūris. Mes vyriškumą analizuojame per jo socialinę rolę.

 

4. Kalbant apie vyro ir vyriškumo koncepciją, jos formavimą ir diegimą jauniems, besiformuojantiems protams – yra kita didelė problema – buvimo vyru modelis ir vyriškumo koncepcija pateikiama per neiginį, o ne per teiginį t.y. būti vyru prilyginama nebuvimui moterimi.
         Kitaip tariant – kai teigiama “būk vyru”, nurodoma neturėti tų savybių, kurios tipiškai priskiriamos moterų rolei visuomenėje. Kaip berniukai mokinami būti vyrais? – Supriešinant berniuko tapatybę su priešingos lyties savybėmis, tik kurioms esą leistinas tam tikras elgesys – pavyzdiniai stereotipai:

i) Būk vyras – neverk; (Tik mergaitės verkia)

ii) Būk vyras – nežaisk su lėlėmis; (Tik mergaitės žaidžia su lėlėmis)

iii) Būk vyras – nedėvėk ilgų plaukų;     (Tik mergaitės dėvi ilgus plaukus)

iv) Būk vyras – nesirenk rožine spalva, tik mėlyną/juodą; (Rožinė spalva priskiriama mergaitėms)

v) Būk vyras – nebūk silpnas ar pažeidžiamas – visada atrodyk “kietas”, rimtas arba bent piktas (kažkodėl pyktis yra vienintelė stereotipiškai vyrams leidžiama ir priimtina emocija – nors dar sako vyrai turi būti neemocionalūs (t.y. šalti ir nejaučiantys – bet kam tuomet duota širdis? – Tam, kad nejaustum?);

vi) Būk vyras – Iškęsk. Neieškok ir neprašyk pagalbos. Tikri vyrai susitvarko patys. Kentėk tyliai, tavo problemos – ne kitų reikalas (to pasekmė – infarktai ties 50-šimtmečiu ir našlaičiai vaikai);

vii) Būk vyras – nebūk „per daug jautrus“, emocijos – silpnumo ženklas;

viii) Būk vyras – jeigu kas nors įžeidžia – atsakyk jėga; (Ne dialogu ir problemos šaknies sprendimu)

ix) Būk vyras – neparodyk, kad skauda, nei fiziškai, nei psichologiškai;

x) Būk vyras – konkuruok, ne bendradarbiauk
(kitaip tariant sakoma “būk alfa” – ir čia pasirodo visokie tokie “mokytojai” kaip Airinai, A. Teitai ir kiti, kurie siūlo mokymuose už pinigus įgyti jų – individualiai toksišką – vyriškumo koncepciją ir “padaryti galiausiai iš tavęs žmogų, nes nu kiek galima, nu”. – Ir tuo tariamu “žmogumi” daro šlykščiai – žemindami ir nuvertindami moteris, nes tik moterų sąskaita mato galimybes save iškelti ir pagrįsti savo vertę. Tai yra marozų mąstymo žanro klasika – “kažkas turi būti blogas, kad būtum geras” arba tiksliau – “kažką reikia pažeminti, kad pats neatrodytum taip žemai; kad bent jaustumeis aukščiau t.y. bent jau nepažemintas”. – Tai yra klaidingomis prielaidomis paremto mąstymo rezultatas, nes nuo to, kad kažką pripažįsti blogu, savaime dėlto netampi geresniu. Maroziškam mąstymui būdingas krabų mentalitetas (crab mentality) – mąstant – esą taškų minusavimas Andriui, jų pridės Jonui – bet iš tiesų, Jono situacija nepasikeitė, tik Andriaus taškų skaičius sumažėjo, – arba – dar labiau supaprastinus – Andriaus įtraukimas atgal į kibirą nepadės Jonui išsilaisvinti iš kibiro).

– Kas tai? – PANIATKĖS. Tos pačios mūsų jau aptartos paniatkės – turinčios labai šlykščias šaknis ir lėmusios labai žiaurias pasekmes. Toksiškos, nuodingos ir iškreipiančios tikrojo pasaulio supratimą bei paklaidinančios nesibaigiančiose viena kitą sekančiose taisyklėse. Tai nėra autentiškumo kelias – tame nėra nieko tikro ir apčiuopiamo, todėl tai turi būti atmesta.

4.1. Ko mokina visi aukščiau išvardinti pavyzdžiai? – Jie nuo pat vaikystės berniukus moko “nebūti mergaitėmis” t.y. vengti viso to kas laikoma mergaitiška, o iš tikrųjų – mokina nekęsti visko, kas siejama su moteriškumu.
         – Tai neša kraupias pasekmes – nes kokiu būdu tu, kaip suaugęs asmuo, rasi intymumą su žmogumi, kurio nuo vaikystės tave mokino nekęsti? – Jeigu nekenti visko kas susiję su moteriškumu, nes pats nenori būti su juo tapatinamas – tu niekada nerasi harmoniškumo santykiuose su priešinga lytimi – ir tai bus paniatkių, programuojamų nuo vaikystės, rezultatas.
         – Dar daugiau – jeigu nuo mažens esi mokomas atmesti ir nekęsti visko kas yra susiję su moteriškumu – tai iš esmės esi mokomas nekęsti pačių mergaičių, pačio moteriškumo esmės ir jo įkūnijamų savybių (kaip kad jautrumas, empatija, švelnumas). Jeigu berniukas auga girdėdamas, kad jautrumas, ašaros ar švelnumas yra “nevyriška” – jis gali pradėti neigti šias savybes savyje ir kartu neigiamai jas vertinti kituose. Tokiu atveju formuojasi vidinis konfliktas. Tokiam berniukui sukūrus šeimą ir matant savo moterį, kuri verkia, yra jautri ir pažeidžiama – jam bus sunku priimti šias savybes savo partnerėje – vietoje supratimo ir empatijos, jam kils atstūmimas ir gėda dėl tokių savybių ir jis pradės nekęsti savo partnerės, netgi ne dėl partnerės reakcijos, o dėlto, kad jam pačiam buvo draudžiama taip elgtis ir jaustis – šioje vietoje visu ryškumu atsiskleidžia vidinis konfliktas, kurį patiria dabar-jau-suaugęs berniukas. Ir toks berniukas niekada su tokiu žmogumi intymumo ir laimės neras, nes į natūralias emocijas žiūrės su panieka – kaip į kažką “nevyriško”, kai čia tiesiog žmogiškos savybės. Tokios suformuotos nuostatos daro milžinišką žalą tiek santykiams, tiek pačiam žmogui, kuris nuo mažens iš esmės yra verčiamas tiesiog atmesti ir užgniaužti savyje empatiją t.y. atsisakyti tos savo žmogiškumo dalies, kuri ir paverčia žmogų žmogumi, o ne vien grobuonimi.
         – Todėl šis auklėjimo modelis yra toksiškas ir žalingas – jis iš esmės skatina atstumti ir menkinti dalį žmogiškųjų savybių – tiek savyje, tiek kituose. – Jis moko atmesti ir niekinti moteriškumą ir pačias mergaites, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – tai paaiškina Lietuvoje paplitusius patyčiomis ir pašaipomis grįstus santuokinius santykius, kurie savaime yra oksimoronas – santuokiniai santykiai neturėtų tokie būti, jeigu gyveni su partneriu, kurį laikai sau lygiaverčiu, bet daugelyje šeimos modelių tos patyčios, pašaipos ir pašiepimai, adresuojami moterų pusėn iš jų santuokinių vyrų, yra akivaizdūs, dažnai netgi vieši ir kažkodėl visiškai priimtini plačiajai visuomenės daliai.

4.2. Tuo pačiu – visi mano pateikti “vyriškumo formavimo” pavyzdžiai akivaizdžiai apriboja autentiškumą t.y. apriboja asmens buvimą žmogumi, apriboja žmogiškąsias emocijas, galimybes išreikšti save ir būti savimi – o tai akivaizdžiai nėra sveika, todėl tai nėra priimtina ir toleruotina. Žmogus (pradžioje vaiko asmenyje), kuriasi, formuojasi ir skleidžiasi unikaliai – taip kaip jam geriausia, per tai kas jam artima ir ta kryptimi, kuri jam palankiausia, o visuomenė turi pareigą padėti asmenybei vystytis ir skleistis – tai yra visuomeninio kontrakto dalis (Ž. Ž. Ruso) – tam mes ir gyvename visuomenėje, kad ji neštų naudą individui. Kam reikalinga visuomenė, kuri netarnauja žmogui, o jį tik žaloja ir išnaudoja?

4.3. Mums pateikiama tariamo “vyriškumo” koncepcija kupina kontradikcijų ir vidinių prieštaravimų:
        Pirmiausia – tariamas “vyriškumas” yra konstruojamas kaip moteriškumo neigimas, o ne kaip savita, pilnavertė ir autentiška būsena. Toks “vyriškumas” yra gležnas – jis atsisako prisiimti ir įgyvendinti savo unikalią tapatybę ir renkasi gyventi moteriškumo šešėlyje, kaip neatsiejamas moteriškumo neiginys, nors tuo pačiu savo postulatuose itin akcentuoja savarankiškumą ir nepriklausomumą kaip kertinį idealą t.y. praktikoje ši koncepcija paneigia pati save, nesivadovauja savo postulatais ir yra akivaizdžiai veidmainiška (kai vertini pagal rezultatą – vaizdas tampa gerokai aiškesnis ir lengviau suprantamas nei skaitant vien deklaratyvius postulatus).
        Kas yra tas tikrasis “vyriškumas” savo šerdyje? Ir kodėl vyriškumas visada turi būti palyginamas su moteriškumu, kad jį būtų galima apibrėžti, suprasti ir pažinti? Kodėl yra priimtinas ir pakankamas paaiškinimas, jog “vyriškumas yra ne moteriškumas”? Tai yra tiesiog gėdinga! – Paniatkės nesugeba argumentuoti, paniatkės sugeba tik verbuoti.

4.4. Akivaizdžiausias pavyzdys – netgi vyriškas seksualumas išties yra paremtas tik buvimu priešingybe tam, ko yra mokomos moterys. Moterys mokomos būti kukliomis, neužsiimti lytiniais santykiais, juos riboti, jų gėdytis bei išsaugoti nekaltybę (nemaišyti su skaistybe – nekaltybė ir skaistybė neturi nieko bendro ir nėra pakeičiamai vartojamos sąvokos. Nekaltybė yra tiesiog fiziologija, kai skaistybė tuo tarpu yra vertybė, kaip kad ryžtas ar drąsa). Vyrai kita vertus – mokomi priešingai – būti hiperseksualiais. Abi pozicijos kraštutinės, tiesiogiai priešingos viena kitai ir abi savaip kenkia.

4.5. Tokia situacija atskleidžia, kad savo šerdyje tariamas “vyriškumas” neturi jokios tikros tapatybės ar identiteto – t.y. “paniatkių vyriškumas” neturi savyje nieko tikro ir apčiuopiamo. To pasėkoje paniatkių vyriškumas ir buvimas “tikru vyru” tampa trapia ir neišbaigta konstrukcija. Tokiu būdu šis “paniatkinis vyriškumo standartas” savyje užkoduoja ir pasmerkia krachui juo besivadovaujančius ir asmenybes jo pagrindu statančius vyrus:

i) Kai tapatybė statoma ant neigimo – ji tampa labai trapi. Tai konstrukcija be pamatų, todėl kiekvienas bandantis ją įkūnyti, anksčiau ar vėliau pajunta jos tuštumą ir pažeidžiamumą (nėra turinio – nėra pasakymo kas yra vyras ir ką daryti, kad juo taptum. Tapatybė paremta ne vidine verte, kuri leistų tiesiog ramiai būti savimi, o priešprieša, kuri nuolat reikalauja save įrodyti ir pagrįsti). Štai kodėl vyrai, save apskelbę “labai vyriškais” ir garsiausiai kalbantys apie vyriškumą – dažnai yra labai egoistiški (pvz. A. Tate), o jų ego labai lengvai pažeidžiami ir trapūs – tarsi molinė kaukė – šie vyrai nuolatos gyvena jausdami grėsmę, kad bet kada gali netekti savojo “tikro vyro” statuso, kuris kyla grynai tik iš palyginimų. Tai nestabili pozicija – nuolatinės parengties pozicija – visada reikia būti pasiruošus ginti savo statusą nuo bet kokių galimų grėsmių ir nuolatos reikia būti pasiruošus vis iš naujo įrodyti, kad vis dar esi vertas “tikro vyro” statuso. Tai menkavertis pasiekimas. Jis nėra tvarus ir ilgalaikis. Tai performansinis “vyriškumas” – nuvertinantis buvimą vyru iki performanso, pasirodymo, vaidmens, kurį reikia suvaidinti ir atlikti, vietoje būsenos, kurią galima išgyventi, jaučiant savo vertę – štai kodėl savo šerdyje, “paniatkių vyriškumo” samprata visada bus tik parodomoji, dekoratyvinė, fasadinė, bet tuščiavidurė.

ii) Tai, kas autentiška tvirta visur. Tai kas tikra – išsilaiko ir be gynybos. Tuo tarpu butaforinis paniatkių vyriškumo supratimas skilinėja net prie menkiausios kritikos. Tik tai kas netikra turi būti nuolat intensyviai ginama, saugoma ir palaikoma. Iliuzijos neturi pamato – naivu ant jų statyti asmenybės pagrindą. Jeigu lygiavertis moterų ir vyrų traktavimas kelia grėsmę tavo “vyriškumui” ir tavo savivertei, vadinasi toks vyriškumas niekada neegzistavo, o tokia savivertė buvo dirbtinė – nieko, kas tikra, nereikia saugoti nuo realybės (nothing real can be threatened).

iii) Tuo pačiu tokie vyrai patenka į spąstus – jie niekada negali sustoti, vadinasi niekada nėra saugumo, nėra užtikrintumo ir nėra kada atsipalaiduoti, nes egzistuoja tik laikina “atitiktis”, o pats “goal-post” nuolat juda. Taip – vyriška tapatybė yra suformuota kaip priešprieša moteriškumui, bet tai visada reikalauja nuolatinio įrodinėjimo, nes nebuvimas moterimi nereiškia vyriškumo pasiekimo ir tapimo vyru. Nėra koreliacijos. Nėra lygybės ženklo. Panašiai kaip tai, kad Antanas yra blogas, nereiškia, kad Petras yra geras. Matote kur lenkiu? – Goalpost visada nutolsta ir niekada nėra pasiekiamas, nes niekada negali būti pasiekiamas, nes tokia paniatkių struktūra. Tą turėjau omenyje minėdamas, jog paniatkės paklaidina nesibaigiančiose, viena kitą sekančiose, taisyklėse. Tai dvipolio (dvipusio) mąstymo spąstai, nes realybėje nėra tik du pasirinkimai į kuriuos buvo siekiama įvilioti – nėra  juoda arba balta / nėra – viskas arba nieko – tai klaidinanti teorija. Visuomenei buvo įpiršta nuodinga nuomonė (teiginys), kad būti vyru yra atskira ir priešinga tam, kas yra moteris – ir tai yra niekšinga. Tai yra akivaizdus seno karinio principo “skaldyk ir valdyk” pavyzdys, kai visuomenės nariai suskirstomi grupėmis ir įvairiais būdais supriešinami vieni su kitais, tam, kad nesusivienytų, kad būtų padriki (po vieną) ir – atitinkamai – kad būtų lengvai pažeidžiami, kol vieni.

4.6. Manote, kad tai ką čia išdėsčiau tik teoriniai samprotavimai? – “Teoriniai samprotavimai” turi labai konkrečias ir realias materialaus pasaulio pasekmes. Teorijos kuria pasaulėžiūrą. Pasaulėžiūra lemia veiksmus. Veiksmai turi padarinius (pasekmes ir rezultatus). Virš 50 % visų šeimų išyra (realus skaičius tarp 60 % ir 70 %) – vadinasi vyriškumo modeliai, kuriais vadovavosi vyrai savo asmenybių kūrimo procese, fundamentaliai neveikia, yra neefektyvūs ir yra atmetami santykiuose. To priežastis – primestos dogmos paniatkių formoje, įsiskverbusios į šeimos modelius ir pasaulėžiūrą, kuri nesikeitė, nors laikai keitėsi. Vadinasi tokie vyriškumo modeliai yra toksiški ir žalingi. Jie neatneša laimės niekam. Jie nekuria vertės jų pasekėjams. Tarsi su grandinėm – palengvėja, tik jas nusimetus, atsikračius, atsisakius.

4.7. Mes neturime aiškaus supratimo dėl to kas “tikras vyras” yra ir koks jis turėtų būti. Viskas kas mums pateikiama yra tik tai koks vyras pagal paniatkes neturi būti. Tai iš pagrindų ydingas aiškinimas.
         Nenurodoma, kad tikras vyras turėtų būti – atsakingas,  rūpestingas, mylintis (gebantis mylėti), gebantis laikytis disciplinos (disciplina patenka į capability/gebėjimų sritį), empatiškas bei gebantis reguliuoti savo emocijas (būti emociškai sąmoningu) – tai be kita ko yra visos savybės, kurių taip pat reikia auginant mažą vaiką.
         Na, bet nėra konkretaus apibrėžimo. – Ką daryti? – Kaip tą spręsti? Akivaizdu, kad galima priklijuoti įvairių epitetų “tikrajam vyriškumui”, bet atsiranda rizika, kad tema vėl bus susiaurinta tik iki performansinio (parodomojo) vyriškumo. Kur tuomet yra solidus atskaitos taškas?
         – Solidus atskaitos taškas, visais tokiais atvejais, kai tenka klaidžioti tamsoje ir svarstyti ar tam tikra definicija yra priimtina ar ne, turi vieną labai aiškų ir konkretų orientyrą – ar tai yra sveika ar ne.
         Ir kai vertini per sveikumo kriterijų, tampa labai akivaizdu, kad esi verčiamas atsisakyti tam tikrų savo asmenybės dalių, vien tam, kad patektum į kažkieno toksišką “vyriškumo” definiciją. Todėl definicijai neatitinkant sveikumo kriterijaus – siūlomos konstrukcijos ir koncepcijos nėra priimtinos kaip asmenybės formavimo pagrindas. Atitinkamai – atmetu kaip netinkamas definicijas, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai indikuoja ir nulemia, kad vyras negali/neturi būti mylintis, neturi rūpintis savo apranga, savo išvaizda, savo higiena, neturi rodyti jausmų arba juos reikšmingai apriboti t.y. tapti bejausmiu, arba visus savo jausmus apriboti tiesiog pykčio išraiška. Kam tada gyventi, jeigu negali jausti gyvenimo? Kam gyventi gyvenimą ir visą laiką būti kietu, jeigu negali pasimėgauti minkštumu, jautrumu, jautimu.
         Taip – vyriškumo paieškos gali priminti juodos katės ieškojimą juodame kambaryje, tačiau tai gali būti kelio dalis susiformuojant definiciją – kokia asmenybe noriu būti ir kurios savybės priimtinos (bei ar jos sveikos). Tokia definicija bus autentiška, ji bus tvari, ji negalės būti paneigiama ar sulaužoma. Taip – tai ilgas kelias, bet tai yra įkvepiantis kelias – kelias vertas pagarbos bei kelias vertas pažinimo.

 

“PANIATKIŲ VYRIŠKUMO” SAMPRATOS KRITIKA:

B. PRAKTINIU ASPEKTU: (neginčijant argumentavimo logikos, o tęsiant ją iki akligatvio)

5. Pribaigiant dabartinį “paniatkių vyriškumo” sampratos neigimą ir atskleidžiant jo gležnumą, trapumą ir pažeidžiamumą – tam pakanka vienintelio klausimo – “Kas bus jeigu moterys atliks karinę tarnybą?”.
         – Ar jos taps vyrais? – Nes kariuomenė juk vyriškumo mokykla. Turi juk “pagal paniatkes” įgyti vyro statusą, jeigu (kad ir patenkinamai) atlieki karinę tarnybą, tiesa?
         – Tai, “pagal paniatkes” – taip, jos taps vyrais.
         – O kas tada nutiks su vyrais?? – Juk “pagal paniatkes” negali vyrai ir moterys būti tame pačiame lygyje, nes paniatkių vyriškumo samprata reikalauja būti priešprieša moterims. Ar tai reiškia, kad jeigu moteris atliks tarnybą visi vyrai taps nebevyrais? Nes panašu, kad ties tokia kūrybinga ir savo poziciją paneigiančia išvada paniatkės savo diskusijos dalį ir užbaigia. Bra – Vo! – Gyvatė suvalgė savo uodegą ir dabar sutrikusi bando suprasti kaip tai įvyko.

5.1. – Akivaizdu ir tai, kad pagal šią paniatkių vyriškumo kultūrą – vyrai turi vienintelę kompetenciją prieš moteris, kuri yra – fizinė jėga. Visose kitose srityse, moterys objektyviai jau yra arba lygiavertės varžovės arba persvarą turinčios oponentės – vadinasi didžiulė pamatinė klaida buvo moteris apskritai nuvertinti. Kas bus, kai, moteris, privalomai išsiuntus į karinę tarnybą, dabartiniai “vyrai” praras vienintelę kompetenciją ir vienintelę persvarą, kurią turi?
         – Turėtų būti įdomu – kodėl apskritai moterys iki šiol nebuvo šaukiamos į karinę tarnybą – juk tokia galimybė visada egzistavo, tiek sovietinės okupacijos ir vokiečių okupacijos laikais bei netgi karo metu?
         – Dažniausiai būdavo deklaruojama, esą moterys yra silpnesnės, pažeidžiamesnės, todėl jos turi prižiūrėti namus, auginti vaikus ir būtent todėl moterys nėra šaukiamos į karinę tarnybą. Bet tai tik formali, propagandinė, tikrojo atsakymo, priedanga. Reikia vertinti ne ką žmogus ar valstybė sako, o ką daro. O kai vertini kas buvo daroma, tai jokia tariama pagalba valstietėms net nekvepia. Juk kam kada nors rūpėjo valstiečiai? Kam kada nors rūpėjo valstiečių gerovė ir jų interesai? Nerūpėjo. Niekam niekada. Valstiečiai visada buvo tik priemonė, įrankis ir resursas – nesvarbu gyveno jie kaime ar mieste. Valstiečiai visada galėjo pasikliauti tik savimi ir tik kitais valstiečiais. Atitinkamai ir priežastys, dėl kurių moterys nebuvo imamos į karinę tarnybą buvo gerokai brutalesnės ir pragmatiškesnės – moterys visada karo metu būdavo tas “prizas” (grobis), dėl kurio buvo einama kariauti.
         – Vyrams – paprasčiau. Kovos metu vyrams gresia žūti. Moterims (ir vaikams) žūti karo atveju niekas taip lengvai neleis. Moterys bus paimtos į nelaisvę, išnaudojamos, prievartaujamos, bet – palaikomos gyvos – iki taps nebereikalingos/nebepatrauklios ir tik tada jų gyvybės bus užbaigiamos. Tai gerokai siaubingesnis likimas nei vien mirtis, nes mirtis vis tiek laukia, bet dar bus gyvenimas iki mirties. Turint omenyje šią riziką – moterų nusiteikimas kariauti ir išlikti bus visai kitoks nei vyrų. Ir jeigu šios moterys, po mūšių fronte, išliktų ir grįžtų į savo kaimelius, tai suardytų visą hierarchinę patriarchalinę struktūrą, kuri ant pjedestalo iškelia vyrą, nes joks girtas vietinis kaimelio smurtautojas nebegalėtų (nebedrįstų) pakelti rankos prieš tokias moteris, nes grėstų griežtas atkirtis ir jokios policijos tam nereikėtų. Tokioms moterims taip pat taptų ypatingai sunku priskirti klasikinius lyčių vaidmenis ir paversti jas klusniomis, nuolankiomis, bejėgėmis namų šeimininkėmis, kurias vyrai, kaip tariama šeimos galva, galėtų smurto pagrindu, kada panorėję – kontroliuoti, išnaudoti ir net seksualiai prievartauti, pagal savo užgaidą. Tai jau buvo mūsų kaimų realybė ir įprasta gyvenimo praktika. Nes, na, kas gins moterį, o ypač karo metu (ypač jei jos vyras žuvęs arba yra fronte t.y. ne šalia, o toli nuo jos)? – Palyginimui – tik 1993 metais visoje JAV (LT nuo ~2000m.) buvo pradėta laikyti nusikaltimu santuokinės žmonos prievartavimas – iki tol, tai buvo tiesiog “savaime suprantama bendro gyvenimo dalis” ir “vyro teisė” bei “žmonos santuokinių pareigų vykdymas” t.y. viskas kaip ir priklauso pagal paniatkes.
         – Taigi moterys į tarnybą nebuvo šaukiamos siekiant ne kažkokių kilnių tikslų ar moterų gerovės, o tiesiog siekiant išsaugoti susiklosčiusią hierarchinę struktūrą, vyrų statusą visuomenėje bei fizinių kompetencijų persvarą vyrų naudai. Nes netgi menkai parengtas ir senai treniruotas karys visada išlaiko reikšmingą persvarą prieš visišką gatvės smurto diletantą, instinktyviai improvizuojantį kovos metu. Tokia persvara, moterims perėmus panašias jėgos kompetencijas karinės tarnybos metu, visuomenėje būtų efektyviai ir iš pagrindų pakeitusi tradicines vyrų ir moterų roles, požiūrį į tarpasmeninius santykius bei moterų vaidmenį visuomenėje – tampa akivaizdu, kodėl to buvo vengta.

5.2. Antrasis, atsisakymo pripažinti moteris lygiavertėmis, argumentas yra gynyba fiziologiniais skirtumais. Esą moterys nepajėgios tapti lygiavertėmis karėmis vyrams, nes nepajėgia panešti didesnių svorių. Šis argumentas primityvus.
         – Kariuomenės galia yra paremta specializuotais įgūdžiais, kur reikalingas tikslumas, kruopštumas, atidumas, detalumas – visos savybės būdingos moterims ir puikiai pritaikomos snaiperio specializacijoje, žvalgyboje, analitikoje. Fizinis svorių nešimas, nors ir yra neatsiejama karinės struktūros dalis, jokiu būdu nėra pačią didžiausią pridėtinę vertę kariuomenei kurianti veikla. Vien brutali fizinė jėga, be tinkamo jos pritaikymo (specializavimo), yra eilinių karių ar net šauktinių, užduotis – nešti, vežti ir atnešti. Kaip nėra jokio pagrindo mokinti vėžliuką lipti į medį ir apie tai spręsti apie jo įgūdžių vertę, taip nėra jokio pagrindo teigti, kad moterų įgūdžiai turi būti pritaikomi tik ten, kur jie nebus panaudojami efektyviausiai, juolab, kad karinės užduotys yra komandinis darbas, kur kiekvienam komandos nariui priskiriama individuali rolė – logistika nėra ir niekada nebuvo vienintelė karinė rolė, todėl jos priešpastatymas moterims karėms yra tiesiog siekis jas pažeminti ir išsaugoti jau susiklosčiusią paniatkėmis grįstą patriarchalinę hierarchinę struktūra (ginant seną sentimentą -“juk kaip moteris gali būt aukščiau už vyrą ir jam vadovauti?” – džiugu matyti, kad Lietuvos Kariuomenėje yra moterų užimančių vadovaujančias pozicijas ir vadovaujančias kartais ir tūkstančiui karių).
         – Toksiška, nuodinga ir žalojanti paniatkių vyriškumo kultūra, užsibaigs, moterims perimant vis daugiau jėgos kompetencijų – tai yra džiugu ir sveikintina, nes ši, plačiai ir giliai Lietuvoje šaknis įleidusi, rusų (kalėjimų) kultūros dalis, seniai turėjo būti atmesta ir išmesta į istorijos šiukšliadėžę – tai būtų svarbus lietuvių tautinio pasipriešinimo ir tautinio identiteto išreiškimo požymis. Ne visos kultūros yra savos kultūros. Ne visos tradicijos turi išlikti – kai kurios tradicijos turi mirti.

III DALIS | VYRIŠKUMO APIBRĖŽIMAS. VYRIŠKUMO SUDĖTINIAI ELEMENTAI:

6. Aptarus teorinius momentus – pereikime prie pragmatiškesnių klausimų, susijusių su tariamo vyriškumo įgijimu, jo įgijimo priemonėmis, jo įgijimo kaina bei įgijama nauda:

Karinė tarnyba – atlikti ar atidėti? Atliksiu karinę tarnybą – kas man iš to? Kokia nauda? Ar reikėtų siųsti sūnų atlikti karinę tarnybą? Ar kariuomenė pavers vyru? – tokie ir panašūs klausimai kyla dažnam, tiesiogiai ar netiesiogiai susidūrusiam su karinės tarnybos atlikimu. Tai dažnas klausimas, tačiau vidinis. Retai išgirsime platų ir visavertį atsakymą, o ne tik vienpusę plačiaformatę propagandą.

– Tad pradėkime nuo svarbiausio klausimo: Atliksiu karinę tarnybą – kas man iš to ir kokia nauda? –

7. Viena vertus kariuomenė (ir tam tikra dalis visuomenės) formuoja nuostatą (ir lūkestį bei tam tikrą pažadą), kad “atlikęs karinę tarnybą tapsi tikru vyru” arba kad “kariuomenė yra vyriškumo mokykla”.
         Tai sena nuostata, tačiau miglota ir ne iki galo suprasta. Pabandykime į ją įsigilinti ir demistifikuoti – t.y. “KAS TAS VYRIŠKUMAS PRAKTIŠKAI”? (atsakant trumpai – tai tiesiog žemo lygio manipuliacija) :

7.1. Šauktiniui, kuris dažnai yra dar tik šviežiai mokyklą pabaigęs – o gal tik bebaigiantis – jaunuolis – esantis dar tik savo asmenybės formavimo, jos atradimo ir atskleidimo stadijoje – priešpastatomas tariamo “vyriškumo” idealas, kurį pasiekti esą galima tik atlikus tarnybą karinėje struktūroje (Lietuvos Kariuomenėje);

7.2. Kai kalbame apie tai ką įsivaizduojame, kaip galutinį rezultatą, kuris bus pasiektas atlikus karinę tarnybą (nes tik tokiu būdu galime šią klampią temą analizuoti) – prieš akis turime viziją, kad po karinės tarnybos jaunuolis esą taps švarus, pasitempęs, tvirtai sudėtas, gebantis kalbėti konkrečiai ir aiškiai bei gebantis veikti tiksliai ir preciziškai – kitaip tariant visa eile būdvardžių siekiama įvardinti rezultatą, kad “po karinės tarnybos atlikimo – jaunuolis taps visaverte asmenybe“, o visavertė asmenybė suvokiama kaip įgijusi savarankiškumą (mokanti pasirūpinti savimi (pasikloti lovą ir išsiskalbti kojines)) bei autonomiją (žinanti kur eina gyvenime ir ką nori daryti bei nuosekliai ir kryptingai siekianti savo tikslų).
      – Šių formuluočių toksiškumas atsiskleidžia per tai, kad jos savyje neša vidinę prielaidą, esą jaunuolis neatlikęs karinės tarnybos yra “nevisavertis” (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis) t.y. ne žmogus, ne vyras ir kad tik tam tikra jėgos struktūra Lietuvos Kariuomenės asmenyje, esą jį “suvisavertins ir įgalins” – tai yra nužeminanti ir iš esmės žmogaus orumą paneigianti nuostata, akivaizdžiai prieštaraujanti Lietuvos Konstitucijai bei vertybėms kylančioms tiek tiesiogiai iš Konstitucijos, tiek ir iš jos dvasios. Tokios nuostatos niekaip nedera su demokratinės valstybės vertybėmis, bet yra labai artimos autoritariniams režimams bei kalėjimo kastų kultūrai, kur irgi vyrauja pasiskirstymas – “verti” (bachūrai) nuo “nevertų” (ir šiems įvardinti skiriama visa eilė būdvardžių susijusių su įvairiais namų ūkio gyvūnais).
      – Kokia būtų logiška tolesnė seka? :

– Pradžioje kariuomenė iš jaunuolio padarys vyrą (bet tik pagal tai kaip kariuomenė įsivaizduoja sau patogų vyrą);

– Tuomet žmona iš vyro darys “žmogų” (bet tik pagal tai kaip žmona įsivaizduoja jai patogų “žmogų”);

– Paskui darbdavys mokins “dorai dirbti” – vis iš naujo akcentuodamas, kad darbuotojai dirba neproduktyviai, nepaisant to, kad įmonės pelnas per kelis metus augo 2 kartus (Neproduktyviai nereiškia nuostolingai. Neproduktyviai reiškia, kad darbuotojas uždirbo pakankamai savo darbo vietai išlaikyti, bet trūksta perviršio t.y. pelno. Produktyvumo mažėjimas reiškia, kad tenka didesnį kiekį pelno palikti tame lygmenyje, kuriame jis uždirbamas, o ne nukelti mistiniams investuotojams ir akcininkams gyvenantiems užsienyje).

– ir tokių “darytojų”, kurie nuolat strategiškai mins ant menkavertiškumo komplekso ir atkakliai kartos, kad “esi nepakankamas, kol kažko neišpildei” bus daug, o pamatus tam įsitvirtinti tiesia klastingos ir toksiškos nepilnavertiškumo argumentacijos, kurias be kita ko naudoja ir karinė struktūra. Bet tokia situacija su “darytojais” – labiau primena spąstus, naudojant įvairias manipuliacijos technikas nei nuoširdų rūpinimąsi asmens gerove.

Natūraliai – šiame kontekste tuomet iškyla ir kertinis klausimas –
“pagal ką objektyviai gali būti matuojama asmens vertė?” –
į jį bus atsakyta vėliau (ir gerokai toliau) straipsnio eigoje.

 

7.3. Bet tarkime, kad kariuomenė iš tiesų iš dalies pavers “vyru” t.y. suteiks tariamo vyriškumo. Šioje dalyje turime aiškiai apibrėžti kas yra vyriškumas, nes interpretacijų gali būti įvairių ir kiekviena iš jų ves savu, individualiai klaidingu ir painiu, keliu.
               Kas yra vyriškumas? – Vyriškumas – kaip jį apibrėžčiau aš – susideda iš dviejų elementų – tai yra galia (gebėjimas įgyti galią ir ją išlaikyti) bei kompetencija (capability prasme t.y. kaip gebėjimas realiai atlikti užduotį konkrečiomis sąlygomis, lietuviškas artimiausias atitikmuo būtų ko gero “pajėgumas”, bet vis tiek turinio atžvilgiu nesiekia “capability” gylio):

i. Galia (Power) bei gebėjimas įgyti ir išlaikyti galią.

           Vyriškumo įvaizdis kai kam gali būti Arnoldas Švarcnegeris – brutali jėga, didelė raumenų masė (šiuo atveju kalbame tik apie vieną iš galios formų t.y. fizinę jėgą).
           Galia (t.y. gebėjimas įgyti ir išlaikyti galią) visais atvejais yra būtinas vyriškumo sąvokos prerekvizitas. Galia neapsiriboja tik fizine jėga – mes kalbame apie galią plačiąja prasme.
           Napoleonas Bonapartas tariamai nebuvo aukštas vyras (nors jo ūgis siekė 169cm – britų propagandai tai netrukdė siekti jį pažeminti (literaliai)), bet nemanau, kad kas nors ginčytųsi, jog Nepoleonas nebuvo pakankamai vyriškas – jo galia reiškėsi kitaip, vadovavime, strategijoje, pasiruošime ir gebėjime tinkamai išdėstyti patrankas, o ne vien fiziškai mosuojant ginklu mūšio lauke. Lygiai kaip nemanau, kad kas nors snaiperiui drąsiai mesteltų, jog jis “nevyriškas”.
           Galia gali būti įvairių formų – pvz. verslo, intelektualinė, fizinė ar dvasinė – o galios išraiška gali būti pademonstruojama per pasiekimus, bet pasiekimai galią tik atskleidžia, o ne ją suteikia (įprastais atvejais).

Dar labiau supaprastintai – galia yra tarsi tona kuro.
Reikia sugebėti sukaupti galią ir ją ugdyti, bet vien to nepakanka.
Galia turi būti nuolat tinkamai nukreipiama ir pritaikoma praktikoje (kompetencija).
Vien tik tona kuro – greta neturint tanko (t.y. kompetencijos tinkamai pritaikyti galią) – liks tik nerealizuotu potencialu.
Tai taip pat reiškia, kad ilgainiui – galios tinkamai nepritaikant – galia bus prarasta, o tai neatitinka vyriškumo sąvokos elemento, kuris turi užtikrinti, kad galia bus išlaikyta arba bus gebama ją efektyviai sugeneruoti naujai bei padidinti jos ankstesnį kiekį.

ii. Capability – t.y. gebėjimai, kompetencija ir tinkamas jų panaudojimas.

               Antra sudedamoji vyriškumo sąvokos dalis yra gebėjimas savo sukauptą/pasiektą/įgytą galią tinkamai panaudoti ir nukreipti t.y. turėti kompetenciją (tikslesnė sąvoka, kuri tinkamai neišsiverčia būtų “capability” t.y. gebėjimą realiai atlikti užduotį konkrečiomis sąlygomis t.y. to be capable of).

           – Man nelabai svarbu, kad jaunas tvirtas vyras nuo krūtinės “stumia” 100kg – jeigu savo įgytą galią naudoja penktokams žaidžiantiems kieme fiziškai skriausti – vien savo pramogai, vien tam, kad pasijaustų stipresniu, kad pasijaustų “vyru”, kad pasijaustų “kontrolėje”, bet joks tai ne vyriškumas – jis nesitaiko į sau lygiaverčius oponentus, o ieško tų ir taikosi į tuos, kurie yra pažeidžiami – tai yra grobuoniškas elgesys ir tame nėra nieko gerbtino. Tai akivaizdžiai netinkamas galios panaudojimas ir akivaizdus kompetencijos (t.y. supratimo kaip tinkamai elgtis su įgyta jėga) neturėjimas. Ir jeigu nėra kompetencijos tinkamai panaudoti galią – nėra ir pagarbos tokiai galiai iš aplinkinių, nes nėra pasitikėjimo tokios tariamos “galios” teikiama apsauga. Priešingai – tokia “galia” laikoma toksiška ir kelia pagrįstą susirūpinimą aplinkiniams.

           Kompetencija yra gebėjimas (įgūdis) tinkamai pritaikyti sukauptą galią. Kompetencija įgyjama ir išugdoma. Kariuomenė taip pat tą daro – pradeda nuo treniruočių, geros mitybos, dienos režimo t.y. pvz. pradžioje ugdoma bazinė fizinė jėga (jėga yra tik viena iš galios formų), kuri vėliau individualiai pritaikoma – ar tai būtų įgytos jėgos naudojimas spec. įrangai parengti ar ištvermės treniravimas nešant 25kg kuprinę 15 kilometrų (kompetencija).

Dar labiau supaprastinant – kompetencija (capability) yra tarsi tankas.
Tankas – be kuro (galios) – yra tik metalo laužas.
Vienas be kito veikti negali.

Vyriškumas – reiškia, kad asmuo turi ir galią ir kompetenciją (capability) tą galią tinkamai panaudoti.

Atitinkamai – “tikras vyras”, jeigu jau toleruojam tokią sąvoką – reiškia, pasakymą buitine kalba,
kad asmuo turi vyriškumo savybių ir kad jos yra stipriai išreikštos.

 

– Išdėstant pateiktą poziciją paprasta buitine kalba – vyriškumą aš susieju su gebėjimu tinkamai (konstruktyviai) panaudoti agresiją, kai to reikia (o ne ją naudoti kaip savo asmenybės pamatą ir kertinį elementą):

i) Power (galia) – reiškia, kad tu turi turėti jėgų/energijos/resursų agresijai išreikšti (aukštam agresijos intensyvumui palaikyti tęstinį laikotarpį). Agresijos palaikymas reikalauja didelių energijos išlaidų, todėl agresija privalo būti kontroliuojama ir naudojama kryptingai bei tikslingai (detaliai), kad būtų rezultatyvi ir produktyvi – priešingu atveju tiesiog sudegins vidinius resursus (turimą galią) be rezultato ir bus kenksminga pačiam agresoriui – panašu į tai ką su žmogumi daro pyktis t.y. struktūrizuotai neišreikšta agresija. Pyktis nėra agresija. Pyktis nuodija tave patį. Pyktis yra counter-productive – (priešingai produktyvus / neigiamai produktyvus) produktas.

ii) Capability (iš dalies galima teigti, kad tai kompetencija/gebėjimai, nors tai “netempia” iki pilnaverčio apibrėžimo ir tinkamai nesiverčia) – sugebėjimas agresiją nukreipti konstruktyviai ir efektyviai, kad ji pasiektų konkretų rezultatą, o ne būtų savidestrukcinė ir pvz. nukreipiama prieš paties individo šeimą ar artimą aplinką t.y. išleidžiama ir nudrenuojama prieš savo šeimą – prieš tuos žmones, kuriems ginti įprastai reikalinga ši energija (pvz. tėvams ginant mažą vaiką nuo laukinio šuns).
           – Snaiperis nesitaško agresija į visas puses, o veikia labai tiksliai ir koncentruotai – paspaudžiant gaiduką ir nedelsiant pasiruošiant kitam šūviui – iki jo misija yra užbaigta ir tuomet pasitraukia.
             Capability turėjimas reiškia, kad agresiją gebi taikyti metodiškai, tiksliai, pasvertai – tik ten kur tai būtina ir tik tiek kiek būtina – o ne beatodairiškai, padrikai ir chaotiškai bei kaip universalų sprendimą kiekvienai aštresnei situacijai. Tuo vyras skiriasi nuo vaiko.

8. Sekantis įdomus klausimas yra – kaip (kokiu būdu) kariuomenė suteiks to tariamo vyriškumo ir kokia bus to kaina?

8.1. Mums reikia prisiminti, kad kariuomenė savo vyriškumo įsivaizdavimą (jis nebūtinai sutampa su tuo kaip aš jį apibrėžiau aukščiau tekste) diegs dar tik besiformuojančiai – jaunai – asmenybei – t.y. pažeidžiamai asmenybei. Asmenybei, kurią lengva sutraumuoti visam likusiam gyvenimui.
           Traumos kariuomenėje įvyksta lengvai – dėl to nereikia turėti jokių iliuzijų – taip jau būna, kai ant žemės gulinčiam ir ginklą užtaisančiam šauktiniui vadas iš kojos spiria į šonkaulius, rėkdamas – “kur**a, na**ui, ką dirbi?“ – nes šauktiniui užsikirto pirmąkart gyvenime užtaisomas ginklas, po ko dar atima telefoną ir reikalauja kyšio; – dar traumos nutinka ir tais atvejais, kai vadas viešai pasityčiojamai vadindamas karį “žvairiu” bei grasindamas prieš jį pakelti koją, įremia kario veidą į metalinę spintelę, paklausia ar karys žino kodėl spintelė sulankstyta ir paaiškina, kad ji sulankstyta nuo tokių galvų kaip kario ir kad vadui gaila ir spintelės ir kario galvos. – Tai tik keli, vieši, atvejai, kurie yra aptariami toliau tekste.

8.2. Mokyklose, tam, kad būtų galima mokyti vaikus, paprastai reikalaujama pedagoginio išsilavinimo. Ar kariuomenė turi tokį reikalavimą? Kas jaunuolį mokins ir “ugdys jo asmenybę” kariuomenėje bei kokiu būdu tai padarys? – Atsakymas paprastas: tai gali būti neženkliai vyresnis, bet rangu viršesnis “vadas”, kuris nesenai pats baigė kelių metų karinius mokymus.
             Kadangi “vadas” pedagoginio išsilavinimo neturi, jam bus svarbu tik tai, kad “vadui” priskirti šauktiniai atliktų nustatytas užduotis – ir tam tinka visos priemonės, dėl kurių taikymo kurių vadas pats nebus baudžiamas. Bet “minkšto auklėjimo” aš nesitikėčiau – “vadas” nebus giliai išmanantis emocijų valdymo ar asmenybės formavimo subtilumų, o jeigu kažkas nepavyks – “rėkimas juk viską suefektyvins ir išspręs” – pakeltas balsas ir fiziniai pratimai leis suprasti šauktiniui kur jis yra ir ką jis turi daryti. Sunku būtų tą pavadinti auklėjimu ir asmenybės ugdymu – labiau traumavimu. Ne taip formuojama asmenybė – taip asmenybė žlugdoma ir naikinama.
              Taip vaiką “auklėjantį” vieną iš tėvų, vaiko teisių apsaugos tarnyba nubaustų, tikėtina atribotų nuo šeimos bei prieš tokį auklėjimą taikantį tėvą pradėtų eilę teisinių procesų, nes taip – psichologinis smurtas irgi yra smurtas – nepriklausomai nuo formos.
           Toks tariamas “auklėjimas” turi tiesiog siaubingų ir tragiškų pasekmių, kaip kad mena Dovydo Teresiaus žūties (2008-08-30) aplinkybės:

I. Žinomas tautodailininkas (Adolfas Teresius), įteigė sūnui (Dovydui Teresiui), kad šis turi susieti savo gyvenimą su kariuomene. Sūnus buvo didelį potencialą turintis medžio drožėjas, drožinėjantis nuo pat 4 metų. Sūnus išvyko atlikti tarnybą K.A.S.P. t.y. savaitgalinėje tarnyboje (3 metų kontraktas).

II. Nepabaigus nė pirmųjų tarnybos metų – būdamas 19 metų – Dovydas Teresius žuvo. Kariškiai pirmosiomis dienomis po nelaimės, ne tik neleido tėvams pamatyti sūnaus kūno, bet ir nuslėpė tikrąsias tragedijos aplinkybes. Apie jas artimieji sužinojo tik naršydami internete.

III. Žūties aplinkybės – vakare (apie 19:30) pagal planą D. Teresiaus būrys kėlėsi per poligono tvenkinį. D. Teresius (19m.) informavo vadą, kad yra prastas plaukikas. Vadas (25 metų amžiaus) vis tiek nurodė plaukti. Nusiyręs apie 6 metrus (vado duomenimis – nuplaukęs 40 metrų) ir pamatęs, kad net su plaustu plaukti sekasi sunkiai, D. Teresius panoro grįžti į krantą. Grįžus – vadas įkalbėjo, kad “jeigu sunkiai sekasi plaukti su plaustu – pabandyti darkart – tik šįkart jau be plausto”, esą vadas visada bus šalia ir padės. Bet D. Teresiui ėmus skęsti – vadas jo negelbėjo, nors šaltinių teigimu, buvo vos per du-tris metrus nuo skęstančiojo. Negelbėjo, kaip vėliau pripažino, bijodamas, kad skęstantysis su savimi nenutrauktų į dugną.

IV. Būtinų saugumo reikalavimų buvo nesilaikyta. Pradžioje būrys keltis į kitą krantą turėjo toje vietoje, kur atstumas iki kito kranto siekė vos 20 metrų, bet būrio “vadas” persigalvojo – esą žvalgai privalo laikytis ypatingos konspiracijos, todėl vietoje 20 metrų – pasirinko pačią giliausią, drumzliniausią ir šalčiausią tvenkinio vietą, kuri pagal plotį siekė apie 80 metrų. Tuo tarpu vandens kliūčiai įveikti būrys buvo pasiėmęs tik 50 metrų ilgio virvę. Nei gelbėjimo valties, kuri buvo būtina, nei gelbėjimosi liemenių būrys neturėjo. Per tvenkinį kariai plaukė nusimetę apie 20 kilogramų sveriančias kuprines ir nusiavę batus, iš kuprinių pasigaminę savadarbius neskęstančius plaustus – tai buvo vienintelė jų turėta saugos priemonė. D. Teresiaus palaikai ištraukti iš maždaug 4 metrų gylio – protingai parinktas rekomenduojamas gylis tokio tipo pratyboms buvo ne daugiau 2 metrų. Visi liudytojai vienbalsiai tvirtino esą paties esminio tragedijos momento nematė.

V. Prokuratūros tyrimas dėl žūties aplinkybių nebuvo savarankiškas – visur buvo remiamasi tik pačios kariuomenės vidaus tyrimų rezultatais, karo policijos duomenimis ir kariškių inspekcijos apibendrinimais – visas tyrimas truko 9 mėnesius.

– Vadinasi, tokiais atvejais, pasikliauti nepriklausomu ir objektyviu tyrimu bei tikėtis visapusiškų žūties aplinkybių atskleidimo, būtų naivu.

VI. Padarytas nusikaltimas vertinamas kaip nesunkus. Vadas (įvykio metu 25 metų amžiaus) savo kaltę neigė – kaltę vertė ant buvusio savo kuopos vado, kuris esą neparengė pratyboms reikalingų dokumentų, kuriuose turėjo būti numatytos ir būtinos saugumo priemonės.
         Prieš 7 mėnesius į pensiją išėjęs kuopos vadas atsikirto, kad jam tai buvo tik trečiosios, po jo paskyrimo vadovauti kuopai, lauko pratybos. Po pirmųjų – sužinojęs kokie eksperimentai atlikinėjami su kariais, jis kreipėsi į rinktinės vadą. Rinktinės vadas nuramino ir užgarantavo, kad 25 metų amžiaus būrio vadas, šiuo klausimu yra už jį kompetentingesnis.

– Plačiau teismo procesas nekomentuojamas (tuo metu teismo procesas nebuvo pasibaigęs).

– Vado nusikaltimas kvalifikuotas kaip tarnybos pareigų neatlikimas dėl neatsargumo (BK 229 straipnis) – mano vertinimu, veika kvalifikuota išskirtinai ypatingai švelniai, pagal švelniausią įmanomą baudžiamąją atsakomybę – išsireiškiant buitiškai – kaip nukristi iš trečio aukšto į pagalvių pilną sunkvežimį.

VII. D. Teresiaus tėvą neramino ir K.A.S.P. papročiai apie kuriuos buvo papasakojęs sūnus:

“Esą tarnybos metu sūnus su draugu (Andriumi J.) buvo iškviestas prieš rikiuotę.
Teresiui liepta draugą „išjungti“ – tokiu būdu tikrintas jo lojalumas.
Sūnus teigė negalėjęs taip pasielgti su kelis kartus silpnesniu draugu.”

Tuometinis Lietuvos Kariuomenės vadas Valdas Tutkus, atvykęs atiduoti pagarbos į D. Teresiaus tėvų namus ir po mirties apdovanojęs D. Teresių medaliu “Už pasižymėjimą” – į D. Teresiaus tėvui nuogąstavimus keliančią K.A.S.P. situaciją, esą atsakęs, kad “tai vyriški dalykai ir tarnaujant kariuomenėje jų neįmanoma išvengti“.

– Teisminio posėdžio metu minimas Andrius J., D. Teresiaus tėvo nurodytų aplinkybių nekomentavo, tik išraudo skruostus.

– Vadinasi, kai nutinka nelaimė, lieki vienas – niekas nepadės, neužtars, nesuteiks užnugario – net geriausias draugas, net prašant tavo tėvui, net paskutinėje su tavimi susijusioje byloje.

– Aukšta “vyriškumo” įgijimo kaina.

ŠALTINIAI:

Tik įvadinė informacija – 2008-08-31 – 15MIN:

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/tiriamos-savanorio-zuties-aplinkybes-nuotraukos-video-atnaujinta-12.48-val-56-4659

Pagrindinių duomenų straipsnis (2009-06-12) – 15MIN ir DELFI:

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/prokurorai-ivardijo-galima-tragedijos-priezasti-59-44931

https://www.delfi.lt/news/daily/crime/prokurorai-ivardijo-galima-tragedijos-priezasti-22613164

Išsamus aplinkybių aprašymas (MAIN) – 2010-01-21 – 15MIN:

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/likimo-angelas-suklupo-pries-isdavyste-56-80755

“Abipus sienos” reportažo pristatomoji medžiaga –  TV3 – (mano žiniomis laida į eterį neišėjo):

https://www.tv3.lt/naujiena/laisvalaikis/abipus-sienos-devyniolikameti-prazude-svajone-tarnauti-kariuomeneje-n392621

8.3. Reikia prisiminti ir tai, kad kariuomenė yra jėgos struktūra. Vyriškumas, karinėje tarnyboje, suprantamas IŠ ESMĖS kitaip nei tai kaip pateikiau aš aukščiau tekste. Vyriškumas kariuomenėje siejamas su “iškęsti”, “ištverti”, “atlaikyti”, “atbūti” – nesiskųsti, nereikšti pretenzijų bei nejausti t.y. nebūti našta (pastebite analogijas paniatkių kultūros siekiams?). Tai nėra įkvepiantis pavyzdys formuojant požiūrį į gyvenimą. Tai netgi nėra sveikas pavyzdys. Kam reikalingas pasaulis, jeigu negali jo jausti?

8.4. Jeigu kariuomenė yra vyriškumo mokykla, kuri išmoko nesiskųsti, nereikšti pretenzijų ir nejausti, tai šios mokyklos suteiktos kompetencijos ne tai, kad yra itin sunkiai pritaikomos po karinės tarnybos baigimo, o iš esmės prieštarauja klestėjimui civiliniame gyvenime, kuriame reikia mokėti pajausti, suprasti ir įsigilinti bei veikti intuityviai (pasikliaujant savo nuojauta), o ne vien tik klausyti ir vykdyti nurodymus.

– Štai visiškai šviežiai – 2026-02-12 – nuaidėjo žinia apie šauktinį, kuris, lauko pratybų metu, galimai taip nušalo kojų pirštus, kad kelis jų teko amputuoti. Kariuomenė – žanro klasika – viską neigia. Situacijos nedetalizuoja ir plačiau nepaaiškina (patvirtina tik tai, kad karys hospitalizuotas ir nurodo, kad karys esą galės grįžti į tarnybą bei pabrėžia, kad kario sveikata yra pagrindinė vertybė). – Kaip galima suprasti, nukentėjusį karį nuo žiniasklaidos slepia, žurnalistų prie šauktinio neprileidžia – galimai dėlto tolesniam gydymui šauktinis buvo skubiai iš ligoninės grąžintas į dalinį.
      – Štai ir atsiskleidžia tokio mokomo įgyti “vyriškumo” rezultatas. Šauktinis galimai buvo ramesnis, nesiskundė, kentė, stengėsi nejausti, kaip ir buvo “primokytas” – pasekmė – patyrė traumą ir galimai prarado du pirštus.
      – Kokia vieša reakcija? – Vieša reakcija, kad “karys greičiausiai pats kaltas”, “pats nesirūpino”, “pats kaltas, kad kentėjo, niekam nesakė, susitraumavo”. – Visada dėl visko kaltas tik pats šauktinis, o aplinka ir kontekstas patogiai pamirštami, į juos nesigilinama, jie nevertinami, atmetami ir pamirštami. Kam rūpi šauktinis, kuris stengėsi būti maksimaliai vyriškas “pagal paniatkes”? – Tik jam pačiam ir jo šeimai, nes tolesnis jo gyvenimas bus tik jo pačio problema.

ŠALTINIAI – DELFI | TV3 REPORTAŽAS (16:55 – 21:55)

https://www.delfi.lt/naujienos/lietuvoje/per-kariu-pratybas-nemalonus-incidentas-teko-skubiai-kreiptis-i-medikus-120213820

TV3 – https://www.youtube.com/watch?v=NpqMjWQGYPk

 

 

9. ILIUZINĖS KOMPETENCIJOS. Iliuzijos dėl įgysimų kompetencijų karinės tarnybos metu. Mes jau padarėme prielaidą, kad kariuomenė suteiks vyriškumo. Vyriškumą apibrėžėme kaip galią (gebėjimą įgyti ir išlaikyti galią) ir kompetenciją/gebėjimus (capability / to be capable of doing something). Kad kariuomenė išugdys galią per fizinę jėgą yra visiškai aišku – aukšta kalorijų norma, keliskart per dieną atliekami pratimai, dienos režimas ir treniruotės tikrai sustiprins kūną. Bet kaip yra su kita dalimi – kompetencija t.y. gebėjimu tinkamai panaudoti galią? Kaip bus išugdoma ši dalis?

9.1. Jaunuolis svarstantis “ką man duos karinė tarnyba?”, pirmiausia turėtų įsivardinti kokius lūkesčius turi kariuomenei ([ pvz. karinė tarnyba tave žavi, nes turi lūkestį, jog kariuomenėje per 9 mėnesius būsi pilnai paruoštas tapti herojumi ar asu – pvz. prof. snaiperiu, vieno asmens armija ar Call Of Duty lygio elitiniu kariu, tiesa?]). Vis dėlto prieš priimant sprendimą, būtų nuovoku įsivertinti tikrąją reikalų padėtį, iš anksto atsakant bent jau į šiuos 3 klausimus:

– Kokias preliminariai kompetencijas kariuomenė išugdys per 9 mėnesius;

– Kokios kompetencijos tavo tolesniame kelyje yra/bus reikalingos / arba / kokias kompetencijas esi nusimatęs įgyti per 9 mėnesių tarnybos laikotarpį ir kaip jos bus pritaikomos;

– Bei svarbiausias ir esminis apsisprendimui klausimas – ar geriausias ir efektyviausias būdas įgyti pageidaujamas kompetencijas yra būtent atliekant karinę tarnybą?

9.2. Dažnu atveju atsakymas bus neigiamas. Taip – kariuomenė suteiks galimybę susipažinti su ginklais. Taip – kariuomenė suteiks galimybę keletą kartų iššauti iš ginklo. Tačiau amunicijos kiekis bus ribotas, o kompetencijos, kurios bus suteikiamos karinės tarnybos metu bus didžiąja dalimi tik bazinio lygmens (t.y. tik patys pradmenys / fundamentalūs pagrindai – pvz. drausmė, sauga, veikimas komandoje, baziniai ginklo valdymo ir šaudymo pagrindai, nes orientyras yra tik minimalių kario kompetencijų parengimas, o ne profesionalaus kario paruošimas):

i. Naivu tikėtis, kad kariuomenė per 9 mėnesius paruoš pvz. gerą snaiperį “nuo nulio” t.y. suteiks individualias pamokas, individualius instruktorius, neribotus šaudmenis, idealias sąlygas treniruotėms;

ii. Taip pat naivu tikėtis, kad per 9 mėnesius, be ankstesnės patirties, tapsi genialiu vadovu, nes visas vadovavimui reikalingas kompetencijas įgysi per praktiką, “nuo nulio”, vadovaudamas savo būriui, kuriam vadovauti būsi paskirtas iškart tapęs šauktiniu (savanoriu) ir atvykęs į batalioną;

iii. Kariuomenės prioritetai kitur – ir tikrai ne asmenybės ugdyme. Jeigu kompetencijos jau yra suformuotos, kariuomenė, žinoma, jas įvertins, atsirinks ir pritaikys savo poreikiams, tačiau galiausiai – kariuomenė tik atskleis tai kas jau yra suformuota ir paruošta, o ne formuos kompetencijas “nuo nulio”. Tuo tarpu ekspertinio (meistro) lygmens kompetencijos, kurias nori išsiugdyti tam, kad galėtum realiai apginti save ar savo šeimą, daug efektyviau būtų išugdomos iki karinės tarnybos, nes jos efektyviausiai formuojamos paprastai būtent civiliniame gyvenime:

o) Snaiperio kompetencijos | Taiklumas – treniruojamos užsiimant sportiniu šaudymu ir prižiūrint profesionaliam treneriui t.y. asmeniui, kurio darbas yra auginti asmenybę ir ypač efektyviai diegti šias kompetencijas (lavinti kvėpavimą, laikyseną, proto discipliną). Ypač, jei tai olimpinis treneris, diegiantis ne bazinius įgūdžius, o specifiškai tuos, kurie bus reikalingi olimpinėse žaidynėse (akcentas – kad profesionalūs treneriai irgi yra skirtingų lygių ir skirtingų kompetencijų). Būtent geras treneris turi pastebėti net smulkiausias klaidas, duoti patarimus, pataisyti ir pamoka po pamokos ugdyti psichofiziologinius įgūdžius – koncentraciją (ilgą dėmesio išlaikymą), kūno kontrolę (kvėpavimas, pulsas, mikrojudesiai), snaiperio ramybę (ramybės būsena jaučiant “spaudimą”). Kariuomenės stiprioji pusė nėra specializacija būtent tokiose kompetencijose ir ypač nėra jų ugdyme šauktiniams. Kariuomenė atpažins jau susiformavusias kompetencijas, jomis pasinaudos ir jas pritaikys savo poreikiams tenkinti, tačiau tai tėra kompetencijų atranka, o ne kompetencijų ugdymas – kariuomenė dažnai tiesiog neturi laiko formuoti meistriškumui;

oo) Kvėpavimo ir nervų sistemos treniruotės | Kritinis susitelkimas – taip pat efektyviausiai treniruojamos civiliniame gyvenime, kaip kad – laisvajame nardyme, VO2 max ar CO2 tolerancijos treniruotėse (Wim Hof). Tai labai vertingos treniruotės (jei šias kompetencijas norima įgyti), nes jose mokomąsi išlikti ramiam, net kai kūnas yra panikos būsenoje;

ooo) Drono valdymo kompetencijos – taip pat efektyviausiai bus įgyjamos būtent civiliniame gyvenime, turint daug laiko, daug skirtingų dronų, galint savarankiškai rinktis pageidaujamas ugdyti kompetencijas ar gilintis į specifines specializacijos sritis;

iv. Niūri žinia – kariuomenė per 9 mėnesius nesuteiks aso lygio kompetencijų ir nesuformuos Call Of Duty lygio kovotojo. Jei turi tokius ar panašius lūkesčius – tikėtina, kad kariuomenėje rasi tik nusivylimą susidūrus institucine logika, o ne herojaus kelią. Kariuomenės tikslas nėra kurti individualius herojus – kariuomenė siekia išpildyti nustatytus normatyvus, kurie daugiausia orientuoti į kritinių klaidų prevenciją, tą pasiekiant per nuolatinį rutininį labai įprastų ir labai kasdieniškų užduočių kartojimą.

v. Šeimos apgynimas, smurtinių kompetencijų įgijimas ir tarnyba kariuomenėje yra trys skirtingi keliai, kurie nebūtinai susikerta. Ne kiekvienas karys vyksta į tarptautines misijas – tiesą pasakius, santykinai maža dalis karių į jas vyksta. Kariuomenė tik užtikrina, kad karinio konflikto atveju, priesaiką davę asmenys 100 % bus patraukti kuo toliau nuo savo šeimos ir arčiau karinių objektų, nes taip veikia mobilizacija. Tuo tarpu smurtinių kompetencijų įgijimas tarnybos metu nebus ypatingai aukštai išlavintas, bet kariuomenė neabejotinai jas pritaikys, jeigu jos jau bus suformuotos civiliniame gyvenime.

 

9.3. Galbūt 9 mėnesių tarnyba suformuos “tvirtą asmenybę”?

9.3.1. Čia priklauso kaip suprantame “tvirtą asmenybę”. Jeigu rėkti ant silpnesnių, rangu žemesnių ir pažeidžiamesnių laikysime dideliu vyriškumu, tada gal ir taip. Sąlygina – nors ir nepriimtina – tiesa.
      – Požiūrių gali būti įvairių. Santykių būna įvairių. Šeimos modelių būna įvairių. Kaip matyti iš LAT bylos – požiūrių į kariuomenės vidinę kultūrą irgi yra įvairių. Visi jie turi vieną bendrą vardiklį – kad ir kaip keistai ar netradiciškai jie atrodytų iš šono aplinkiniams, jie visi gali būti vertinami pagal vieną objektyvų kriterijų – sveiki jie ar nesveiki. Ir jeigu jie nėra sveiki (traumuojantys, žalojantys, žlugdantys) – tada yra problema, tada reikia ieškoti sprendimo.
      – Sprendžiant tokį delikatų klausimą kaip asmenybės formavimas, kuris neabejotinai turės plačias, gilias ir toli siekiančias pasekmes, tokios abstrakčios sąvokos kaip “tvirta asmenybė” nėra pakankamos, visų kitų aplinkybių kontekste, nes “tvirta asmenybė”, turi darniai derėti su visomis kitomis asmenybės dalimis, gyvenimo pasirinkimais ir savo keliu.
      – Esminis klausimas šioje apimtyje yra kitas – ar kariuomenė padarys iš tavęs tave įkvepiančią asmenybę? – Nes jeigu nepadarys, tai jūsų interesai prasilenkia ir tampa visiškai neįdomu ką kariuomenė nori padaryti ir kokius būdvardžius sau parankaus “vyro” sampratai priskirti, nes tai nėra tavo kelyje, o tavo moralinė pareiga šaukia rinktis save, savo gyvenimą ir savo kelią (tai kuo tapti tave įkvepia).

9.3.2. Žinoma, kariuomenė gali prieštarauti šiems “moraliniams pašaukimams” ir teigti, jog triumfuoti turi teisinė pareiga kylanti iš LR Konstitucijos – esą kiekvienas pilietis turi ginti savo valstybę. LR Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis iš tiesų kalba apie tai, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
      Tačiau Konstituciją reikia suprasti ne paraidžiui, o plačiau – pagal jos dvasią ir pagal mūsų istoriją. Konstitucija neįtvirtina, kad esame karinė valstybė – Konstitucija taip pat neįtvirtina, kad gynyba išimtinai turi būti tik ginklu ir tik ginkluotose pajėgose t.y. nesutapatina gynybos vien su ginklu rankose. Konstitucija įtvirtinta tik tai, kad kiekvienas LR pilietis – pagal savo galimybes turi ginti Lietuvą – ir ši gynyba gali reikštis daug platesniu spektru nei vien ginklu, pavyzdžiui:

i) Civilinė ir institucinė gynyba – kritinių infrastruktūros funkcijų palaikymas (registrai, energetika, logistika, ryšiai) | Istorija mums taip pat mena kritiškai svarbaus TV bokšto gynybą (1991-01-13 įvykiai);

ii) Ekonominė ir finansinė gynyba – yra kas kariauja, piketuoja ar mitinguoja t.y. yra tiesioginiame veiksme, tačiau nemažiau svarbus ir palaikančiųjų indėlis – mokesčiais, parama, finansavimu ir turimais resursais palaikant kovos dvasią (maistas, vaistai, transportas), užtikrinant kritines tiekimo grandines bei ekonominės veiklos palaikymu karo/krizės metu;

iii) Informacinė ir diplomatinė rezistencija – kova su propaganda ir dezinformacija, užsienio visuomenių informavimas apie agresiją ir tikrąją reikalų padėtį šalyje, LR interesų atstovavimas tarptautinėse organizacijose bei diplomatinių ryšių su sąjungininkais stiprinimas | Labai svarbu paminėti, jog menas ir menininkai užima labai ypatingą vaidmenį informacinėje rezistencijoje ir tautos identiteto išsaugojime – mes puikiai pamename kokie svarbūs buvo ir knygnešiai ir tie, kurie lietuviškas knygas spausdino ir tiekė, o išskirtinai pažymėtinas – Romas Kalanta;

iv) Teisinė gynyba – nusikaltimų dokumentavimas, tarptautinės teisės bylų kėlimas, agresijos/okupacijos neteisėtumo įrodinėjimas;

v) Humanitarinė ir socialinė gynyba – ypatingai svarbus Lietuvos istorijoje buvo užsienio lietuvių vaidmuo, nors šie, prisiminkime, negrįžo ginti Lietuvos su ginklu rankoje, tačiau jų rezistencijos pastangos negali būti nuvertintos ir sumenkintos.
         – Buvo kuriamos lietuviškos mokyklos, lietuvių bendruomenės, be to užsienio lietuviai galėjo ir gali efektyviai pasirūpinti pabėgėliais, pagalba civiliams, sužeistiesiems, telkti bendruomenes, teikti psichologinę, logistinę ir medicininę paramą, nekalbant apie kalbos, kultūros ir istorinės atminties išsaugojimą, okupacinės ideologijos nepriėmimą, švietimą ir istorinės tiesos perdavimą.

9.3.3. Kariuomenė norėtų iškreipti Konstituciją ir teigti, jog vienintelė “tikra” gynyba yra gynyba ginklu, tačiau to neatspindi nei mūsų istorinė patirtis nei LR Konstitucijos tekstas nei LR Konstitucijos dvasia. Akceptuoti tokį kariuomenės teiginį būtų lygu nubraukti visas aukščiau išvardintas gynybos ir rezistencijos formas bei paneigti jų svarbą, kas mano vertinimu – jų apskritai nebuvus – būtų reikšmingai trukdę LR nepriklausomybės atkūrimui, jei jis apskritai tokiomis pakitusiomis sąlygomis būtų įvykęs.
               Naujuoju (2026 metų) LR Karo Prievolės Įstatymu vis labiau siekiama sutapatinti tarnybos atidėjimą su vienokiu ar kitokiu susaistymu su priesaika ir tarnybos tik su ginklu atlikimu, pamirštant, jog LR Konstitucija nustato taip pat ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (A.K.A.T.), o pagal tarptautinius teisės aktus, tai turi būti tokia tarnyba, kuri būtų nekontroliuojama kariuomenės t.y. alternatyvi civilinė tarnyba (ne tas pats kas A.K.A.T.) – tai, kad alternatyvi civilinė tarnyba (A.C.T.) vis dar nėra tinkamai įtvirtinta teisės aktuose, reiškia, kad yra likusi teisinė spraga (legislatyvinė omisija) ir kad šis institutas nėra tinkamai ir iki galo teisiškai sureguliuotas (ypač po 2026 metų LR KPĮ priėmimo, kuris numato reikšmingą skirtumą tarp A.K.A.T. (t.b. A.C.T.) laikotarpio ir P.K.T. tarnybos trukmės, kas jau savaime yra pažeidimas remiantis EŽTT praktika (žr. pvz. 2011 metų EŽTT bylą – BAYATYAN prieš Armėniją).

9.3.4. Ar kariuomenės formuojamas vyriškumo modelis yra įkvepiantis pavyzdys geriausia vertinti pagal rezultatą t.y. susipažinti su žmonėmis, kurie tarnauja ar tarnavo kariuomenėje, įvertinti jų patirtį, jų asmenybės bruožus. Šioje struktūroje esančių asmenų asmenybės bruožai dažnai turi panašumų, vadinasi jie yra ugdomi šioje struktūroje.
      Pasitaiko, kad tie, kurie buvo karininkais, savo vaikus bando nukreipti kita linkme.
      Pasitaiko, kad vyrai, kurie soc. erdvėje aršiai ir labai vienpusiškai pasisako tik už kariuomenę ir menkina visus netarnavusius, neretai nebūna labiausiai įkvepiančio gyvenimo pavyzdžiais, o “už kariuomenę” pasisako tik todėl, kad tai būna buvęs aukščiausias jų gyvenimo taškas, zenitas ar “highlight’as” – jie buvo geriausioje savo fizinėje formoje ir apie nieką nereikėjo galvoti – maistas buvo paruoštas, užduotys sudėliotos, reikėjo tik sekti ir vykdyti, nereikėjo galvoti. Kariuomenė šiems vyrams įdiegė režimą, nustatė rutiną, aprūpino maistu, drabužiais ir nakvyne – energijos buvo daug, traumų pasitaikė nepatirti, todėl atsiminimai puikūs. Tačiau tolesnė jų gyvenimo perspektyva nebuvo tokia džiugi ir šviesi – režimas buvo primestas ir nebuvo autentiškas, todėl veikė tik tol kol jie buvo karinėje aplinkoje. Apskritai visa karinė idilė subyrėjo, kai ją reikėjo palaikyti savo pastangomis t.y. pasirūpinti maistu (pasigaminti maisto – sveiko, kokybiško, porcijuoto bei tą daryti reguliariai), reguliariai sportuoti (turėti sporto programą, žinoti kokių pratimų kada ir kiek daryti bei kaip juos taisyklingai atlikti), pasirūpinti apranga, buitimi bei be kita ko – darbu. Dažnai tokie ex-kariuomenės idealistai dalinasi nuotraukomis greta fūrų, nes bent režimas panašus – davė maršrutą, važiuoji, nereikia galvoti, valgai didžiąja dalimi kas papuola, nes ne tiek ir daug pasigaminsi kelyje – maisto racionas neretai primena sausą davinį. Keista, kad vis dėlto šie žmonės – nors šilčiausiais prisiminimais mini dienas tarnyboje – tarnybos nebetęsė ir ją pabaigę rinkosi civilinio gyvenimo kelią. Tokiame kontekste teiginiai, kad “tarnyba bus vyriškumo mokykla” arba “tarnyba tave pavers vyru” skamba ironiškai, nes rezultatas, kurį matome po tarnybos atlikimo nėra išskirtinai įkvepiantis jo siekti, o ir įtvirtinti “vyriškumo” atributai (pasikloti lovą, išsiskalbti kojines, laikytis dienos režimo (dienos pradžia – 6 val. ryto, dienos pabaiga 6 val. vakaro), sportuoti, gerai maitintis, pasirūpinti savo higiena) po tarnybos atlikimo didžiąja dalimi išblėsta. Tačiau – reikia paminėti, kad vyriškumą šie vyrai supranta kitaip nei pateikiau aukščiau – jie kituose vyruose atpažįsta tas pačias traumas, tas pačias karčias patirtis apie kurias nesinori kalbėti ir todėl jaučia turintys bendrumų, jaučia turintys ryšį – psichologai tai pavadintų “trauma bonding” (trauminio ryšio kūrimu). Tai nėra nei sveika, nei skamba įkvepiančiai ir manau, kad yra geresnių (ir sveikesnių) vyriškumo modelių, kuriems taip pat verta skirti dėmesio.

 

10. Egzistuoja vienintelis matas objektyviai vertinti žmogų.
– Tai nėra diplomai.
– Tai nėra perskaitytos knygos.
– Tai nėra formalūs pripažinimai ar kitokie pagarbos atributai. 
– Tai yra rezultatas – tai yra kur nukreipi sukauptą galią ar pasiektą galios poziciją – tai yra tai ką tu darai su tomis perskaitytomis knygomis, ką tu darai su įgytomis žiniomis ar sukauptais diplomais – kaip tą panaudoji, kur tą pritaikai bei kokių pasekmių (rezultatų) siekdamas. Tai yra tai kokį galutinį rezultatą tavo pastangos, vainikuotos pasiekimais, galiausiai atnešė ir sukūrė. Būtent galutinis rezultatas yra vienintelis objektyvus matas pagal kurį galima matuoti žmogų ir vienintelis objektyvus matas pagal kurį galima vertinti žmogaus asmenybės mastelį. Rezultatas šiuo aspektu turi būti suprantamas plačiąja prasme. Pinigai, verslai, pasiekimai ir diplomai nėra galutinis rezultatas – reikia vertinti kaip tie pinigai naudojami, kam jie panaudojami, kur nukreipiami – ir kieno sąskaita tai buvo pasiekta (kam teko nešti tokio siekimo ir tokių pasiekimų pasekmes).

      – Pirmasis pavyzdinis modelis. Dažnai – finansinė gerovė kuriama būtent šeimos sąskaita. Nors tariamai dirbama šeimos labui ir interesams, bet prioritetų skalėje šeima tampa antraeile verslui. Verslas kuriamas ir pakurstomas šeimos natūralių poreikių sąskaita – reikšmingai ribojant šeimos poreikius, kuriuos įprastai patenkinti turėtų būtent versle įdėtos pastangos (dėl to verslas juk ir buvo pradėtas kurti). Finansinė gerovė sukuriama – bet šeimos per tą laiką nebelieka. Nebelieka to, dėl ko buvo tiek “drąskytąsi” – dėl ko buvo apskritai dedama tiek pastangų. O kai šeimos nebėra – nebėra tikslo ir taupyti, nes taupymas buvo grindžiamas ilgalaike perspektyva. Juk – kam pinigai, jeigu nėra su kuo jais dalintis? Pinigai praranda ankstesnę prasmę – ir svetimiems pradedami dalinti gausiai ir dažnai. Tokiu būdu bandant kompensuoti vidinę tuštumą bei retai atgaunant lygiavertę vertę – tačiau nelygiaverčiai mainai yra nebeaktualūs ir tampa toleruotini, nes šeimos šiaip ar taip nebėra – nebėra dėl ko stengtis. Nebelieka vidinės varomosios jėgos.
      Tiesą pasakius – tokiuose scenarijuose šeima niekada ir negali laimėti. Negali laimėti, nes tas, kuris “darė verslą” – netgi pavykus sėkmingai nuo verslo atsitraukti – sakys, kad tai tik jo nuopelnai, tik jo uždarbis, tik jo laimėjimai ir tik jo pastangų vaisiai. Tik jis sukūrė (darė) verslą, o kiti šeimos nariai neprisidėjo, sau nieko neuždirbo ir tik namus prižiūrėjo, todėl viskas kas buvo sukurta yra tik jo, o ne bendra ir kad kiekvienas atskirai dabar turi eiti ir užsidirbti sau. Tokie atvejai niekada nebūna tiesa. Visada juose pamirštamas kontekstas.
      Koks kontekstas? – Lengviausia jį pavaizduoti per analogiją. Situacija – tėvas pasiima šeimai priklausančias išmokas avansu už 5 metus į priekį. Vyksta į kazino. Stato viską ant “juodo 26”. Unikali pergalė. Laimima +35x pradinės sumos (taip veikia ruletė). Tuomet tėvas grįžta namo, kiekvienam šeimos nariui grąžina tik tą pradinę 5-erių metų išmoką (pradinį statymą) ir dėl likusių 35x (pagrindinio laimėjimo suma atmetus pradinio statymo sumą), sako, kad “Čia aš uždirbau. Tai mano pinigai – jums niekas nepriklauso, užsidirbkit patys”. Bet tai tėra manipuliacija. Tai tėra klasta. – Kodėl? – Jeigu toks tėvas būtų neišlošęs, o praradęs šeimos 5 metų išmokas, kaip tada? Kas neštų to neigiamas pasekmes? Kam kiltų rizika? Tik tėvui? Žinoma ne. Visa šeima turėtų valgyti iškilusią riziką ir bendromis jėgomis turėtų tvarkytis su kilusiomis komplikacijomis. Visa šeima turėtų bendrai amortizuoti komplikacijas. Pralaimėjimas tektų ne vien tėvui, bet visai šeimai. Kiekvienam šeimos nariui. Kiekvieno šeimos nario poreikiai ir gyvenimo kokybė kristų bei reikšmingai pablogėtų. Atitinkamai – ir laimėjimas niekada nepriklausė tik vienam asmeniui – laimėjimas visada buvo bendras. Atsisakymas dalintis laimėjimu tėra vagystė iš kitų šeimos narių. Toks laimėjimas galėtų būti laikomas asmeniniu ir individualiu tik vienu atveju – jei nebūtų įsipareigojimų šeimai ir šeimos nariams jokia apimtimi netektų susidurti su priimtų sprendimų rizikos pasekmėmis.

      – Antrasis puikus iliustruojantis pavyzdys galėtų būti populiarus (arba išpopuliarintas) būdas gyventi taupant. Tai dažnos šeimos kasdienybė – gyventi “susispaudus”, žemiau savo natūralių poreikių, neleidžiant sau dalykų, kurie džiugina – (nors pinigai tam ir skirti, kad džiugintų juos panaudojus) – ir kaupiant lėšas “geresniam gyvenimui”. Bet niekada šių lėšų neišleidžiant. Valgant pigiausią maistą. Dirbant be savęs tausojimo (pvz. viršvalandžius) – vien tam, kad (laikant, kad dirba abi pusės), kiekvienas atiduotų pvz. 30 % savo atlyginimo “rezervui”. Šis 30 % atlyginimo – kuriais mėnesis po mėnesio savo gyvenimo kokybę nuskurdina šeima – juos panaudojant tinkamai – reikštų didelius ir esminius teigiamus pokyčius šeimos gyvenimo kokybei. Erdvesnis būstas. Geresnis maistas. Sveikesnė aplinka. Daugiau džiaugsmo. Daugiau santarvės. Daugiau laimės. Juk – kam gyventi amžinai, jeigu negali gyventi gerai?
      – Praktikoje tuo tarpu vyksta kitaip – išpopuliarintas taupymo būdas – yra tarsi užmaskuotas damoklo kardas. Pinigai buvo uždirbti – bet nėra panaudojami – tarsi ruošiantis gyventi ateityje, o ne tuomet, kai reikia gyventi. Toks sukauptas rezervas – per eilę metų galintis pasiekti ir keliasdešimt tūkstančių – skyrybų atveju tampa ta dalimi, dėl kurios tampa verta kovoti su tau artimiausiu žmogumi. – Tiesiog išskirtinai įstabu – kaip didžiulės dėtos pastangos, įvertintos pinigine išraiška, ne tik nepagerino šeimos gyvenimo, bet ir tapo neigiamai produktyviomis – dėl sukauptų rezervų “teisingo” pasidalinimo metų metais laužant ietis teismuose. Kai vertini pasekmes – iki kurių priveda tam tikros gyvenimo mokytojų teorijos – atsiskleidžia nematomos paralelės bei brėžiasi visiškai kitos dabartyje atliekamų veiksmų trajektorijos. Ypač tais atvejais, kai paaiškėja, kad skyrybos dėlto ir įvyko, kad viena pusė galiausiai pavargo gyventi nuolatiniame pasiruošime gyventi ateityje ir nusprendė norinti gyventi sau (čia ir dabar) – kas yra visiškai natūralus, suprantamas ir žmogiškas noras. Todėl galutinio rezultato aspektu – visiškai nesvarbu formaliai ir išoriškai (prieš visuomenę) uždirbti “milijonai”, jeigu tie milijonai niekada nepasiekia ir nepagerina gyvenimo kokybės tų, vardan kurių (tariamai) tuos milijonus buvo siekiama uždirbti.

      Pinigų pinklės painios:
         – Tie, kurie pinigų neturi – (ar turi jų tik keliems mėnesiams į priekį, laikant, kad visiškai neribotų savo poreikių) – mąsto apie tai, kaip reikšmingai pagerėtų gyvenimas, jeigu staigiai praturtėtų ir gautų 100-ui metų į priekį, kad ir savo vidutinį atlyginimą (<pavyzdžiui – jei atlyginimas ant popieriaus yra 3000 Eur, tai suma sudarytų 3000x12x100 = 3,6M Eur>). Kiek daug tai galėtų nupirkti! Kiek daug laiko atlaisvėtų! Kaip gerai būtų galima sau leisti pagyventi!
         – Kiti, kurie laukiniais 90-aisiais patyrė tokį staigų suklestėjimą – susidūrė su kitokia realybe. Tarkime, $200 000 suma 90-aisiais metais, kai Lietuvoje VDU siekė apie $200, o butas Vilniaus senamiestyje kainavo tarp $2000 – $4000, reikštų, kad jau yra uždirbtas vidutinis atlyginimas 83+ metams į priekį. Daug laisvo laiko tiesa? Daug galimybių. Geras gyvenimas?
         – Nevisai. – Nesvarbu kiek turi pinigų – jei neturi prioritetų kam pinigai skirti ir kur turi būti nukreipiami. Jei nežinai kokiai paskirčiai pinigai turi tarnauti. Jei pamiršti dėl ko apskritai pinigus buvo siekiama uždirbti arba niekada šio klausimo sau nekėlei (kalbame apie perkamąją galią, kuri įprastai kaupiama dešimtmečiais ir retam pavyksta ją sukaupti, o ne apie kelių mėnesių atlyginimą – tokiais atvejais visada yra laiko pagalvoti vardan ko rizikuoji ir kokią konkrečią naudą tai atneš – t.y. kaip pinigų suteiktos galimybės bus realizuotos tavo ir tavo šeimos naudai).  – Panaudojami ne pagal paskirtį – pinigai įvelia į nesibaigiantį “užburtą ratą” – siekiama uždirbti daugiau pinigų vardan daugiau pinigų. Pinigus investuojant į spekuliaciją – investuojant į žmones, kurie gali atnešti daugiau pinigų (palūkanų), o ne į tai dėl ko apskritai pinigus buvo siekta uždirbti.
         – Atitinkamai ir tokios “sėkmės” sulaukę žmonės susidūrė su problema, kaip išsaugoti 90-aisiais sukauptą turtą, kaip jo neprarasti dėl infliacijos, vagysčių, nusikaltimų? Kaip išlaikyti ir padidinti perkamąją galią? – Ir vietoje to, kad pasirūpinti savo šeima – pagrindinis prioritetas, interesas ir grėsmė tapo neprarasti pinigų, o visi kiti (ankstesni) prioritetai tapo antraeiliai ir trečiarūšiai – praradusiais savo svarbą.
        – Nėra laiko pasimėgauti ramybe, pasiektu užtikrintumu ir gyvenimu, kai visas gyvenimas paskęsta taupyme ir nesibaigiančiuose “investicijų” darbuose bei rūpesčiuose, nes varomoji jėga tampa baimė prarasti pinigus – baimė prarasti tai kas sukaupta. Vadinasi, pinigų testas nebuvo išlaikytas. – Pinigai neatvėrė tų unikalių galimybių ir nesuteikė tų išskirtinių privilegijų, kurias įsivaizduojant buvo rizikuota dėl jų uždirbimo. Vienus spąstus pakeitė kiti – baimę neturėti pinigų, pakeitė baimė prarasti pinigus. Gyvenimas liko toje pačioje baimėje – tik kitoje jos formoje. Galimybės – net kai jos buvo pasiektos, nebuvo realizuotos, o privilegijų buvo išsigąsta, nes už jas reikės sumokėti.
        – Toks gyvenimas yra neišsipildęs, nes varomas neiginiu – t.y. proaktyviu siekiu nepralaimėti. Tai prastas gyvenimo būdas. Tai visiškai kitoks gyvenimas nei gyvenimas “siekiant laimėti” – laimėti turi būti apibrėžiama kiekvienam individualiai ir nebūtinai išoriškai (pvz. visokeriopai puiki savijauta, laisvė plėtoti ir vystyti savo interesus bei į juos investuoti, geriausios kokybės individualiai tau pasiūti drabužiai, batai, baldai; skanus, kokybiškas ir sveikas maistas; individualus dėmesys iš savo srities profesionalų ir pan. – viskas, kas padeda tą pasiekti yra tinkama veikla, o viskas kas nukreipia į šoną nuo šių tikslų, turi būti atmetama arba labai konkrečiai įvertinama ar tai verta laiko, dėmesio ir pastangų).
         Kokybiškas gyvenimas kuriamas pagal individualius interesus, norus ir siekius.

Šeima, tarpasmeniniai ryšiai (ar jų nebuvimas bei jų kokybė) taip pat yra rezultatas.
     Vieni nusprendžia, kad šeima yra aukščiausias prioritetas gyvenime ir deda maksimalias pastangas pasirūpinti savo vaikais, savo antra puse, savo artimaisiais – tai yra suprantamas ir kilnus tikslas. Kilnūs tėvai užaugina lojalius vaikus.
      Visuomenė tėvų statusą laiko didžiulėje pagarboje, nes tėvams keliama kolosali užduotis. Tėvai turi išugdyti pilnavertę asmenybę. Tos asmenybės teikiama nauda ir verte naudosis didžiąja dalimi valstybė – valstybei pilnavertė asmenybė bus turtas – ilgalaikis, mokus mokesčių mokėtojas. Valstybė aiškina apie tai, kad gimstamumas svarbu, bet prie vaiko auginimo prisideda fragmentiškai, minimaliai ir tik paviršutiniškai – nes kam kada nors rūpėjo valstiečiai? 2008 metų vaikų bumo metu – valstybė ką darė? – Kėlė baudžiamąsias bylas motinoms, nes šios esą norėjo “išnaudoti valstybę” ir pasisavinti kelių tūkstančių litų motinytės išmokas gimus vaikui, nors šios išmokos mokamos motinos SoDros įmokų pagrindu t.y. nėra automatinės, o visada priklausė nuo motinos ankstesnio vidutinio atlyginimo. – Praėjus 18 metų (2026 metais) – valstybė kaltina valstiečius – šie esą kalti, jog gimstamumas krito. Apie tai, kad valstybė reikšmingai sumažino išmokas vaikui gimus ir apie tai, kodėl valstybė remia vidutiniškai tik 45 kv. m. dydžio butų statybą “jaunoms šeimoms” – valstybė diskutuoti nenori. Valstybei labiau patinka visą kaltę suversti ant valstiečių – esą šie ką?! – “buki” ir nesupranta, kad valstybei trūks mokesčių mokėtojų?!
      Taigi tėvai didžiąja dalimi yra vieni – valstybės “pagalba” ar kaštų amortizavimu kliautis negali. Valstybės interesas prisidėti prie vaikų auginimo yra labai ribotas ir didžiąja dalimi tik fasadinis – juk reikia parodyti, kad bent kažkas daroma – o toliau jau valstiečiai patys išsispręs. Ciniškas valstybės požiūris nereiškia, kad nuo to tėvų užduotis tampa menkesne ar lengvesne.
      – Tėvų užduotis yra itin plati. Todėl visuomenė dalija laurus. Nes kai dalini laurus, diplomus ir medalius – nebereikia prisidėti materialiai. Galima ignoruoti realybę su kuria susiduria ir kurią išspręsti turi tėvai – pavyzdžiui – privačios mokyklos aukščiausi kaštai Lietuvoje gali siekti tarp 20 000 – 23 000+ Eur metams (žr. pvz. Tarptautinė Amerikos Mokykla Vilniuje), o vidutiniai kaštai – sudaro apie 10 000 Eur metams (žr. pvz. Karalienės Mortos ar Vilniaus tarptautinė mokykla). Mokslai užsienyje, uždaroje mokykloje (boarding school), ir ją stojant po 10 klasių, tokiu būdu siekiant lengviau įstoti į užsienio (JK) universitetą po mokyklos baigimo, kainuoja apie 35 000+ Eur metams (pvz. DLD College London kaina) bei papildomai pragyvenimo išlaidos (apie 20 000 Eur metams). Išlaidos kokybiškam auklėjimui ir išsilavinimui yra aukštos. Tiek kainuoja privatus ir individualus dėmesys vaikui.
      Sprendimą, dėl to, kad vaikas gims priima tėvai. Ne vaikas. Vadinasi – tėvai neša ir visą atsakomybę už priimtą sprendimą. Tėvų paskirtis apibrėžiama pagal tai ką šeima turi padaryti. Taigi tampa visiškai akivaizdu, kad tėvų paskirtis (ir atsakomybė) yra paruošti pilnai išsivysčiusią, subrendusią ir visavertę (kvalifikuotą / capable) asmenybę. Visapusiškai išlavintą ir gyvenimui paruoštą asmenybę. Savarankišką ir pilnavertį asmenį – žmogų. Jeigu tai buvo pasiekta – tėvai paskirtį įgyvendino ir išpildė tinkamai. Jeigu asmenybė yra pilnavertiškai paruošta – jai suteiktos visos priemonės, įrankiai ir galimybės, tuomet natūralu, kad šioje apimtyje globa gali baigtis. Tokia asmenybė sugebės savarankiškai ir labai efektyviai (be pagalbos) susikomponuoti savo gyvenimą – įgyti darbą, pradėti verslą, su kitais žmonėmis palaikyti socialinius ryšius, susikurti sklandžius santykius ir pan. t.y. gebės susikurti savo gerbūvį – namą, butą ir kitus dalykus. Nes jeigu gali sklandžiai judėti per gyvenimą, tai yra visiškai natūralu, kad šie milestones (kertiniai gyvenimo etapai / tarpiniai gyvenimo rezultatai) bus lengvai pasiekiami – asmenybė tam buvo nuosekliai ruošiama, treniruojama, rengiama – jos įgūdžiai nuolatos buvo ugdomi, tobulinami ir testuojami. Atitinkamai – tai kas kitiems yra gyvenimą keičiantys iššūkiai, bus tik lengvai įveikiami formalumai.
      Yra ir kita pozicija. Joje tėvai ne pilnai, o tik iš dalies išpildo savo paskirtį. Ne viskas pavyko. Ne viskas padaryta. Ne viskas išpildyta ir pasiekta. Neskirta pakankamai laiko. Neįdėta energijos. Trūko strateginio apgalvojimo, planavimo ir pasiruošimo – to pasėkoje asmenybė liko neišlavinta. Vaiku tinkamai pasirūpinta nebuvo. Vaikas užaugo, o ne buvo užaugintas, išlavintas ir išugdytas. Susiformavo pats – pagal tai kokia informacija jam tuo metu buvo pasiekiama, pagal tuos autoritetus, kurių įtaka tuo metu buvo lengviausiai prieinama. Paprastai tokia asmenybė nėra pakankamai parengta ir visapusiškai išlavinta, todėl retai yra pajėgi gyventi pilnavertišką ir visiškai savarankišką suaugusiojo gyvenimą bei sklandžiai spręsti susiklostančias situacijas. Paprastai tokiu atveju tėvai priima kitą sprendimą. Tėvai pripažįsta – taip. Mes, kaip tėvai, reikšmingą savo laiko ir energijos kiekį perkėlėme ne vaikui ir jo asmenybės ugdymui ir formavimui, o į kitus dalykus – verslus, darbus, kitus atsiradusius reikalus. Nes tuo metu tą reikėjo padaryti. Tuo metu tai atrodė svarbu. Tuo metu tai atrodė svarbiau. Tačiau – mes tą kompensuosime. Taip – ne viskas buvo padaryta ir dėlto, kad ne viskas buvo padaryta tu negali pasiekti savo kertinių gyvenimo milestones lengvai – t.y. taip lengvai kaip būtum galėjęs tą padaryti savarankiškai, jeigu būtum gavęs pilnavertį auklėjimą ir paruošimą vaikystėje, kai tavo asmenybės formavimui turėjo būti skiriamas didžiausias dėmesys (privatūs mokytojai, individualios pamokos, visapusiškas lavinimas – sportas (pvz. dailusis čiuožimas), muzika (violančelė ar smuikas), užsienio kalba (kinų C1 lygiu) ir kt.). Bet – kadangi tu to negali pasiekti pats – mes tau padėsim. Mes nepaliksime tavęs vieno. Mes būsime tavo užnugaris. Tu visada jausi saugumą, užtikrintumą ir tvirtą pagrindą po kojomis. Net jeigu to negeneruoja tavo paties kompetencijos – nes jos nebuvo tinkamai išugdytos ir paruoštos – tu vis tiek jį jausi, nes jį sugeneruosime mes su savo pasiruošimu ir savo resursais. Atitinkamai – mes padėsime tau įgyti būstą, namą, butą – bent kažką šioje sferoje. Mes padėsime tau pasiekti tuos gyvenimo “milestones”, kuriuos efektyviai būtum pasiekęs pats, jeigu būtum turėjęs tinkamą išsilavinimą, tinkamą asmenybės išsivystymo bei parengimo lygį, kurį būtų užtikrinęs reikiamas dėmesys skirtas reikiamu metu. Kadangi to nėra – mes prisidėsim ir i) arba reikšmingai palengvinsim (suteiksime beprocentę paskolą ir finansuosime tarkime 80-90 % įgijimo sumos) ii) arba apskritai nupirksim šitą būstą, automobilį ir kitus dalykus t.y. suteiksime tą patį pamatą (foundation) ant kurio tu statysi visą tolesnį savo gyvenimą, nes gyvenimas nėra tiktai būstas, automobilis ar kiti atributai – tai yra tiesiog atraminiai taškai. Kaip ir išsilavinimo ar profesijos įgijimas nėra visas gyvenimas. Bet išsilavinimas yra labai svarbus tam, kad galėtum toliau funkcionuoti šioje visuomenėje, kad galėtum efektyviai išreikšti save – ir to pasėkoje siekti tų dalykų (tų atributų) – bet tai yra tiesiog įgūdžiai, priemonės ir įrankiai, o ne gyvenimo prasmė. – Mes pasirūpinsim, kad tai ką palankiau susiklosčius aplinkybėms būtum pasiekusi pati – kad to įgijimas tau būtų reikšmingai palengvintas. Tu to neturi. Natūralu. Bet prarastos galimybės nebus pamirštos ir  bus kompensuotos – mes tau duosime būstą, automobilį ir kažkokį tai galbūt pragyvenimo šaltinį (pvz. butą nuomai) t.y. minimalius pagrindus, nuo kurių tu visada galėsi atsispirti, kurie tau suteiks tvirtumą ir užtikrintumą – tas savybes, kurias – priešingu atveju – tau būtų sukūrusi tavo kompetencija ir savarankiškumas – tavo gebėjimas būti pajėgia (capable) ir pilnaverte asmenybe šiame pasaulyje. Ir tai yra šeima. Tai yra šeimos vertybės. Realios ir ne deklaratyvios. Tą daro rūpestingi tėvai, kurie myli savo vaikus, net jei vaiko ugdymo ir auklėjimo procesui negalėjo skirti pakankamai dėmesio ir laiko dėl susidėjusių gyvenimo aplinkybių.

      Rezultatas nebūtinai visada turi būti nukreiptas į kitus asmenis, daiktus ar viešus pripažinimus – ugdyti, lavinti ir tobulinti save ir savo savybes, daryti ir siekti to kas tave įkvepia irgi yra kilnus tikslas ir sektinas bei gerbtinas pavyzdys – tai yra pagarba sau, tai yra tikroji inteligencija, tai yra autentiškumo kelias.

[ PIRMOJO SKIRSNIO PABAIGA ]

 

IV DALIS | ŠAUKTINIŲ ATVEJAI IR BYLOS:

11. Lietuvoje turime liguistą požiūrį į šauktinius – tai yra grupė piliečių, kuriuos galima įvairiai niekinti, menkinti, iš jų viešai tyčiotis, tiek socialiuose tinkluose, tiek didžiosiose žiniasklaidose priemonėse. Šauktiniai – taigi “verktiniai”, kovoja čia mat už savo teises, “mamyčiukai”, “nenori į karinę tarnybą vykti”, “ištižėliai kažkokie”.

11.1. Tokie epitetai yra viešos ir atviros patyčios. Neįprastai lengvabūdiškai toleruojamos. Nes – “taigi ne vyrai, gi, nu”, “neatliko tarnybos – tai ko čia su jais dar kalbėt?”, “va atliksi tarnybą – tada galėsi ir susėst su vyrais prie bendro stalo kaip lygus su lygiais”.
      Šauktiniai dažnai būna ką tik pilnametystės sulaukę asmenys. Teisėje, asmenis iki 18 metų (kartais ir ilgiau) laikome vaikais. O vaikai yra daugiausia smurto patirianti socialinė grupė – niekas apie tai nekalba, bet net elgesys su šauktiniais tai puikiai iliustruoja, nors šauktiniai techniškai jau yra pilnamečiai ir prievarta jų atžvilgiu turėtų mažėti. Šauktiniai užgauliojami net ne pajuokomis iš jų – pajuoka ir juokas yra tiesiog socialiai priimtiniausia smurto forma, bet ja apsiribota nebuvo – šauktinių tarnybai atkurti buvo pasitelktos intensyvesnės smurto formos, kaip kad akivaizdžios patyčios ir įžeidinėjimai. Vis dėlto jokio pagrindo tyčiotis iš šauktinių ir tenkinti savo liguistą polinkį menkinti Lietuvos jaunąją kartą nėra ir nebuvo.

11.2. Šauktinių tarnyba buvo atnaujinta 2015 metais. Iki maždaug 2019 metų – šaukimo procedūros paprastai visada baigdavosi viduryje metų, apytikriai liepos mėnesį, nes vietoje šauktinių būdavo surenkami savanoriai, kurie užsirašydavo į karinę tarnybą net nebūdami sąraše, todėl šauktiniams vietų nebelikdavo (2019 metai taip pat buvo baigti surinkus reikiamą šauktinių skaičių, tik vėliau).
     Man tokie skaičiai neindikuoja, kad šauktiniai buvo “mamyčiukai” ir “nenorėjo vykti į karinę tarnybą” – priešingai – šaukimo procedūros įprastai pasibaigdavo pusmečiu anksčiau nei suplanuota dėl perviršio ir savanorių gausumo. Yra akivaizdu, jog Lietuvoje yra daug patriotiškų ir tvirtų vyrų, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, ne per prievartą, o savo noru išvyko atlikti karinės tarnybos.

11.3. Man akivaizdu ir tai, kad buvo tiesiog primityviai pasinaudota proga pasityčioti ir užguiti jaunuolius, nes “nu kaip čia praleisi progą ir nepasityčiosi iš ką tik pilnametystės sulaukusio ir dažnai dar mokyklą tik bebaigiančio vaiko”.
     Atnaujinus šaukimą į karinę tarnybą, viešojoje erdvėje sklandantis naratyvas kūrė įvaizdį, kad šauktinis – ne žmogus. Jis ne pilietis. Jis mažiau nei žmogus – jis neturi orumo, neturi teisių – Konstitucija šauktinių atžvilgiu kažkodėl buvo išjungta, teisė į orumą ir nuomonę paneigta. Galima psichologiškai talžyti šauktinius iki galo, nes gi niekas nesaugo. Žiniasklaidoje buvo plačiai atvertos durys įvairiapusėms patyčioms. Kariuomenei tai labai paranku – viešos patyčios – taip, tačiau surinkti skaičių juk padeda arba bent netrukdo. Žiniasklaidos priemonėse – tikrai visiškai atsitiktinai – susiformavo itin palanki karinei struktūrai pozicija:

i) Kariuomenė pateikia labai viliojantį pasiūlymą tėvams – nepavyko užauginti vaiko? Nepavyko išlavinti asmenybės? – Nusimesk naštą ir atsakomybę už tai ką užauginai ir tai kaip auginai – siųsk jį į karinę tarnybą, mes jį “išdresiruosim”, “kariuomenė jam bus vyriškumo mokykla”, “grįš vyras”. Grįš pasitempęs, mokantis sakyti “taip, tamsta”, pasikloti lovą, išsiskalbti kojines.
           Neišauklėjo tėvai? – Išauklės kariuomenė. | Neišauklėjo kariuomenė – išauklės gyvenimas. Auklės visi, kaip kam patinka, jei jau tėvai neįdiegė ir nesuformavo ribų (boundaries) tarp to kas yra priimtinas ir kas yra nepriimtinas bendravimas ir elgesys su besiformuojančia asmenybe. Labai paranku. Kariuomenei gerai. Tėvams gerai. Dar žiūrėk pagyrų bus, kad patriotišką sūnų išauginai. Puikus scenarijus. O šauktinis? – “Aj, jis kaip nors. Išgyvens.”

ii) O kaip sekėsi šauktiniams tarnyboje? – Suvyriškėjo? Sutvirtėjo? Išgyveno? Kaip kurie. Į tarnybą kasmet išvyksta apie 3 800 šauktinių. Tie, kuriuos augino ir ugdė tėvai, tinkamai pasirūpinę įvairiapusišku asmenybės lavinimu – pabaigė tarnybą ir tiek. Tačiau pasisekė ne visiems – kai kurie šauktiniai namo nebegrįžo. Ne vienas. Ne du. Maždaug po 1 iš ~600 [2016 metais], o vėliau kasmet maždaug 1 iš ~2000 [2023 metais] – savo noru arba nebūtinai savo noru, pasitraukė iš gyvenimo – ir tai yra tik ta informacija, kuri viešai skelbiama (ir gana nelengvai randama, net kai žinai ko tiksliai ieškai).
Pirmoje dalyje bus aptariami tik tie atvejai, kai šauktiniai mirė būtent tarnybos metu, nes juos nuslėpti sunkiausia:

1. Šauktinis pasitraukė (?) iš gyvenimo Pabradėje, Juozo Vitkaus inžinerijos batalione:

i) Šauktinis tarnybą pradėjo 2023-05-29. Žuvo 2023-09-14 (po ~3 mėn), būdamas ~22 metų (gimęs 2001 metais). Oficialiai – šauktinis susižalojo pratybų metu ir dėlto mirė.

ii) Susižalojimas (?) įvyko 2023-09-12 pratybų “Inžinierių Griausmas 23” metu.

iii) Kariuomenė įvykį pradžioje pristatė kaip nelaimingą atsitikimą. Vėliau nurodė, kad tai savižudybė, nors šauktinis mirė tik po 2 dienų nuo nelaimingo atsitikimo;

iv) Koks tai nelaimingas atsitikimas, kokiomis aplinkybėmis jis įvyko, kokia tikimybė, kad toks “nelaimingas atsitikimas” pasikartos ar kokių priemonių bus imtąsi, kad jis nepasikartotų – kariuomenė nepaaiškina ir nenurodo;

v) Platesnio aplinkybių komentaro Lietuvos Kariuomenė neteikia. Nenurodo kada ir kokiomis aplinkybėmis šauktinis galėjo susižaloti – pratybų ar poilsio metu, nenurodo kaip susižalojo, nepateikia jokių galimo tyčinio veikimo prieš šauktinį paneigimo, neviešina ar buvo tokį susižalojimą galėjusių nulemti veiksnių – vertinant privedimo galimą prie savižudybės versiją arba vertinant įvykį kaip išankstinį planuotą šauktinio veiksmą (pvz. paliktas atsisveikinimo raštelis) arba kitokį (ne)tyčinį išorinių jėgų poveikį privedusi iki tokios baigties;

vi) Ką gauna šeima, patikėjusi per 20 metų užaugintą atžalą kariuomenei? – Kariuomenės reiškiamą gilią užuojautą. Apie paramą (kompensacijos forma) mirusiojo šeimai – nekalbama. Ar tai buvo savižudybė ar nelaimingas atsitikimas kariuomenė nedetalizuoja ir dvejoja. Aplinkybių dėl kurių dvejoja nenurodo ir neišviešina.

vii) Tikėtina, kad galutinis sprendimas [savižudybė] buvo priimtas remiantis tuo reikės mokėti kompensaciją šeimai ar ne. Ar kompensacija šauktinio šeimai priklausys – kariuomenė neatskleidė ir plačiau šiuo klausimu nebepasisakė.

ŠALTINIAI:

Straipsnis I – 15min | Straipsnis – Alfa | Straipsnis – Respublika | Straipsnis II – 15min |

Straipsnis – TV3 |

 

2. “Šauktinis sunkiai paaiškinamomis aplinkybėmis save mirtinai susižalojo automatinio ginklo G36 šūviu į galvą, pratybų metu” – tarnavo Juozo Vitkaus inžinerijos batalione:

i) Šauktinis žuvo 2021-11-29 (po ~2 mėn). Mirė būdamas ~19 metų (gimęs 2002 metais);

ii) Pateiktas paaiškinimas itin trumpas ir neišsamus – “sunkiai susižalojo ir mirė”. Apie susižalojimo aplinkybes ir kuriame poligone tai įvyko kariuomenė nepraneša;

iii) Kokios aplinkybės nulėmė žūtį? Ar tikrai tai buvo sąmoningas susižalojimas? Ar buvo išorinių įvykių paveikusių tokį tarnaujančio šauktinio apsisprendimą? Kaip, kur ir kodėl toks įvykis atsitiko? Kas bus daroma, kad daugiau tokie atvejai nepasikartotų? – atsakymų į šiuos klausimus nėra. Kariuomenė užsitvėrė tylos siena ir platesnių komentarų neteikia;

iv) Kariuomenė taip pat neatsako į klausimą kaip (logiškai) įmanoma save netyčia susižaloti iš automatinio ginklo G36, jeigu tai pakankamai ilgas ginklas? – Čia ne pistoletas, kurį lengva pakelti į akių lygį. Kaip tai įvyko? Šauktinis užšoko ant ginklo iš viršaus? Ar tikrai šauktinis PATS save susižalojo? Nebuvo jokių rikošetų (atšokusių kulkų) ar netyčinio iššovimo galiausiai ginklą numetant sužeistajam? – Nėra jokios pašalinės jėgos tyčios prisidedant prie šio įvykio? Kodėl nėra atsakymų į šiuos klausimus? Ar apskritai saugu tarnauti kariuomenėje toliau? Ar dabar jau normali praktika sužinoti, kad “šauktiniui nepasisekė, jis mirė, kaltų nėra”? Kodėl vietoje atsakymų į šiuos klausimus – viskas ką kariuomenė pasiūlo yra “gili užuojauta kario artimiesiems ir tarnybos draugams”? Apie galimą kompensaciją šauktinio šeimai kariuomenė kalba vangiai ir temos vengia;

v) Tik vėliau kariuomenė papildo, kad kovinio šaudymo pratybų metu Kazlų Rūdos poligone sunkiai susižalojo karys. Šauta į galvos sritį. Pirminiais duomenimis manoma, kad tai savižudybė. Karys tarnavo beveik 2 mėnesius, pašauktas spalio 5 dieną. Kilęs iš Panevėžio.

vi) Tuo pačiu kariuomenės atstovas DELFI portalui nurodo, kad “įvykio priežastys nežinomos”, “kaip įvyko tas nelaimingas atsitikimas, dar kol kas paaiškinti sunku”, “tyrimo eigoje paaiškės, kokiomis aplinkybėmis viskas įvyko” – tačiau tokios aplinkybės nebuvo išviešintos ir neaišku kuo apskritai tyrimas baigėsi.

ŠALTINIAI:

Straipsnis (main) – LRYTAS | Straipsnis (main) – LRT |  Straipsnis – TV3

Straipsnis – DELFI | Straipsnis – AINA | Straipsnis – DIENA |

3. Rukloje šauktinis atėmė sau gyvybę. Kariuomenė reiškia gilią užuojautą artimiesiems ir tarnybos draugams. Šauktinis tarnavo Rukloje | Romualdo Giedraičio artilerijos batalione:

i) Tarnybą pradėjo 2021-03. Žuvo 2021-10-02 (po ~6 mėn.) – būdamas ~21 metų (gimęs 2000 m.);

ii) Kariuomenė nurodo, kad šauktinis buvo apibūdinamas kaip gerai tarnybą atliekantis ir su kolegomis sutariantis karys. Nurodo, kad nelaimingas atsitikimas įvyko, kai karys vienas patruliavo karinėje teritorijoje, panaudotas jo tarnybinis ginklas. Kariuomenė neturėjo žinių apie kokias nors vaikino bėdas ar širdgėlą, galėjusias turėti įtakos tokiam lemtingam jo poelgiui.

ŠALTINIAI:

Straipsnis – DELFI | Straipsnis – LRT  | Straipsnis – RESPUBLIKA |

4. Tauragėje netikėtai mirė 23-ejų karys. Mirties priežastis neskelbiama. Lietuvos Kariuomenė reiškia gilią užuojautą kario artimiesiems ir tarnybos draugams. Tarnavo Kęstučio motorizuotame pėstininkų batalione:

i) Gimęs 1999 metais. Mirė 2022-11-15 (po ~3 mėn.), būdamas 23 metų;

ii) Blogai pasijuto ryte. Nuvežtas į ligoninę. Ten ir mirė. Mirties priežastis neskelbiama, aplinkybės nekomentuojamos;

iii) Tarnybą batalione karys pradėjo 2022 metais. Ištarnavo apie 3 mėnesius. Kęstučio batalionas plačiau situacijos nekomentuoja. Nurodo tik tiek, kad miręs karys buvo ne Tauragės rajono gyventojas.

ŠALTINIAI:

Straipsnis – ALFA | Straipsnis – Kauno Diena | Straipsnis – KURJERIS | Straipsnis – DELFI

 

12. VERTINIMAS:

12.1. Savižudybės, ypač karinėje struktūroje, nėra normalus reiškinys. Nėra įprastas reiškinys. Kokia atmosfera turi būti patiriama tarnaujančiųjų arba kokie įvykiai ar traumos su jais nutinka, kad jie pasirenka tiesiog nukreipti ginklą prieš save? – Iš kariuomenės – tyla. Nieko nežino – tiria, aiškinasi, bet jokių išvadų nepateikia. Viską “nurašo” ant pačio šauktinio – esą tai asmens problema. Tai yra absoliučiai nepriimtina pozicija teisinėje valstybėje. Kur viešumas? Kur pasitikėjimas kariuomene kaip institucija, jeigu nėra viešumo?

12.2. Kariuomenė, taikos metu, neturi būti ta institucija, kuri galutinai palaužia ir sužlugdo žmogų taip, kad jis, neatlaikęs atmosferos kariuomenėje, palūžta ir nusprendžia atsukti ginklą prieš save. Jeigu tokia atmosfera yra – kariuomenė, kaip struktūra, teisinėje valstybėje funkcionuoti negali, kol tokia nuodinga atmosfera nebus išspręsta ir nebus rastas ir pašalintas jos šaltinis. Mes esame teisinė valstybė ir turime standartus – viena aukščiausių vertybių teisinėje valstybėje yra žmogaus gyvybė. Ir jeigu ši vertybė paneigiama – institucija save diskredituoja. Teisinėje valstybėje negali būti toleruojama tokia situacija, kai su šauktiniais žaidžiama “lemmings”, žiūrint, kurie išliks. Tai viena.

12.3. O antra – kariuomenė turi būti ta institucija, kuri maksimaliomis priemonėmis užtikrina, kad tai kas įvyko tikrai nėra ir negalėjo būti tyčinis nusikaltimas ar privedimas prie savižudybės – šiuo metu tokių paneigimų nėra, tokie duomenys nepateikti (neišviešinti), tokia versija, kaip suprantu, net neanalizuota. Kariuomenė atsitveria tylos siena – įvyko kas įvyko, čia mūsų vidiniai reikalai, nesikiškit, daugiau informacijos neteiksim, apsiribosim trumpu faktinių aplinkybių konstatavimu be gilesnės analizės.

12.4. Kaip jaustis tėvams, kurie dar tik siųs savo vaikus į karinę tarnybą? Kad reikia išankstinio psichologinio pasiruošimo, nes yra įprasta, suprantama ir normalu, kad vieną dieną tėvai gali gauti skambutį, jog “šauktiniui nepasisekė, jis mirė, daugiau informacijos neteiksim”?
         Akivaizdu, kad šioje dalyje kariuomenei smarkiai trūksta tinkamų paskatų kokybiškam ir nuodugniam aplinkybių ištyrimui ir teisinės valstybės standartų laikymuisi. Nes – ką gauna šeima, patikėjusi savo per 18-20 metų užaugintą atžalą kariuomenei? – Gilią užuojautą iš kariuomenės pusės ir psichologų konsultacijas. Laidojimą su karine uniforma ir laidojimo išlaidų (dalinį) padengimą.
         – Bet – ne kažkokias garantijas dėlto, kad tokie atvejai nepasikartotų. Ne užtikrinimus, kad kariuomenė padarys viską, kad kompensuotų šeimos skausmą. Ne. Kariuomenė apskritai nuo piniginių klausimų nusišalina ir nurodo “kaip teisininkai nuspręs” – tarsi tie tyrimą atliekantys teisininkai ir komisijos dirbtų ne karinėje struktūroje, o būtų kažkokie idėjiniai entuziastai, nepavaldūs niekam.

12.5. Kariuomenė ginasi – “taigi jis pats kaltas, pats susižalojo, ko norit iš mūsų?”.
         Tai pirmiausia – negali būti į karinę tarnybą paimami kariai, kurie turi psichologinių sutrikimų. Tam yra K.M.E.K. (Karinės Medicinos Ekspertinė Komisija), tam yra nuostatai pagal ką tikrinama sveikata. Jeigu vidinės sistemos veikia atmestinai – tai atsakomybės nešalina. Jeigu kariuomenė tiesiogiai ar netiesiogiai privedė iki savižudybės – turi būti giluminiškai įvertintos priežastys, nes tokia tarnyba yra toksiška, žalinga ir jos organizavimas negali būti tęsiamas.
         Kompensacijų, žuvusio kario šeimai, kariuomenė galėtų nemokėti tik vienu atveju – jeigu būtų nustatyta, kad karys sąmoningai atėmė sau gyvybę dėl finansinių paskatų t.y. būtent siekdamas gauti finansinę kompensaciją šeimai kaip tarnybos metu miręs karys. Jeigu tokių duomenų (paneigimų) nėra – kariui (kario šeimai) kompensacija turi priklausyti, jau vien todėl, kad tokių kompensacijų išmokėjimas reikšmingai suefektyvina visą valdymo struktūrą ir verčia peržūrėti vidinius procesus, protokolus ir vadų elgesį, tam, kad panašios situacijos nesikartotų;

12.6. Kariuomenės tyla panaikina kreditabilumą, kuriuo kariuomenė kaip kertinė valstybė struktūra gausiai kredituojama, bet kariuomenė negali išsikreipti. Kariuomenė negali atsisakyti duoti parodymų ar informacijos. Kariuomenė turi laikytis skaidrumo principo ir išviešinti situacijų aplinkybes, panaikinant bet kokias abejones skirtingai interpretuoti susiklosčiusią situaciją. Šiuo metu akivaizdu, kad net ne karo metu, kariuomenėje nesaugu. Saugikliai nesudėlioti. Prevencija neveikia. Pasekmių – net finansinių pasekmių dėl netinkamo struktūros organizavimo, šauktinių šeimoms išmokant kompensacijas – nėra.

 

– ANDRIAUS BRUŽO ISTORIJA (kai IV stadijos vėžys neatleido nuo tarnybos):

13. Viena labiausiai man įstrigusių istorijų su šauktinių karine tarnyba yra apie šauktinį, kuriam buvo nepastebėtas IV stadijos vėžys su kuriuo jis turėjo tęsti tarnybą.
         Šauktinis prieš tarnybą atrodė tvirtas ir stiprus vyras – ~195cm ūgio, ~100kg svorio. Tą patį, tikėtina, pastebėjo ir karo prievolės poskyrio darbuotojai, kurie dar prieš sveikatos patikrą įdavė lapelį “tinkamas” ir sveikatos patikra praėjo “itin sklandžiai” – iš esmės nieko netikrinant ir į nieką nesigilinant.
         Praėjus 6 mėnesiams po tarnybos – šauktinio svoris nukrito iki 45kg. Buvo diagnozuotas IV stadijos vėžys – bet net šios aplinkybės nuo tarnybos neatleido. Dar daugiau šauktinis ką tik nulipęs nuo operacinio stalo ir vis dar su atviromis žaizdomis kūne, kurias reikėjo reguliariai perrišti ir leisti sugyti, buvo verčiamas nedelsiant grįžti į poligoną tęsti tarnybos – net gydytojų prieštaravimai nepadėjo.
         Tai yra pavyzdys net ne siaubingo, o monstriško elgesio su šauktiniu. Žinote kodėl? – Nes šauktinis neturėjo užnugario. Nes buvo paprastas kaimo žmogus – kariuomenės medikai jam tą tiesmukiškai ir įžūliai ir nurodė, tardami – “Tu esi kaimietis, todėl esi niekas. Eisi tarnauti, nes esi sveikas”. Andriaus Bružo (mirė 25m.) atvejis (sutrumpintas iki esminių aplinkybių – pilnas straipsnis DELFI portale, kaip ir kituose straipsniuose):

i) Šauktinis tarnybą pradėjo atlikti – 2018-08-06, LDK Kęstučio mechanizuotame batalione Tauragėje. Šauktinis mirė praėjus metams po tarnybos pabaigos, būdamas 25 metų amžiaus;

ii) Šauktinis skausmais skundėsi dar net nepraėjus pirmajam tarnybos mėnesiui. Grįžęs savaitgaliui į namus – jau negalėjo pasikelti iš lovos, buvo perbalęs, jautėsi lyg būtų plyšusios žarnos ar trūkęs skrandis. Gydytojo paviršutinė apžiūra daug neparodė, o tęstinėje gydytojo priežiūroje likti negalėjo, nes namo buvo išleistas tik savaitgaliui ir buvo likusi tik viena diena iki grįžimo į padalinį;

iii) Grįžus į tarnybos vietą skausmai kartojosi. Kariuomenės med. punkte Andrius maldaudavo apžiūros, bet “medikai” tik nurodydavo išgerti mezymforte, esą tai išspręs visas virškinamojo trakto problemas. Skausmai liko, kraujo tyrimai vis blogėjo, tačiau kariuomenės “medikams” nerūpėjo – Andrius buvo “mamyčiukas” / simuliantas.
      Nes realiai gydyti būtų reiškę, kad tektų realiai dirbti. O kariuomenės medikais jie tapo, akivaizdu, ne tam, kad reikėtų realiai dirbti. Kariuomenės medikai nepavaldūs LR Sveikatos Apsaugos Ministerijai, jie pavaldūs tik LR Krašto Apsaugos Ministerijai;

iv) Šauktiniui nepasisekė – tik po pusmečio tarnybos (2019-01) ir sukandus dantis kenčiamų nuolatinių skausmų, buvo nuvežtas į vietinę Tauragės ligoninę echoskopijai. Nepasisekė – nes echoskopija nieko neparodė, nerado, nepamatė. Skausmai nedingo. Sveikata blogėjo. Nebenorėjo valgyti. Kentė didžiulius pilvo skausmus. Pilve susiformavo didelis “guzas”. Kamavo baisus – iki uždusimo – kosulys;

v) Kariuomenei nerūpėjo. Nurodyti simptomai neatleido nuo tarnybos. Tarnyba turėjo būti tęsiama. Šauktinis turėjo eiti į 15 km žygį, nešant maždaug 25kg svorio kuprinę. Iš žygio prisiminė tik 5 pirmuosius kilometrus, nors žygį įveikė. Atėję vadai sakė “nepasiduoti”, “nugalėti save” – tuo metu Andriui iš burnos pasipylė kraujas. Kariai paguldė ant sniego. Sustabdė kraujavimą. Kadangi žygiui pasibaigus jau buvo vakaras – bataliono “gydytojai” buvo išvykę ir nebepasiekiami – gydytis teko savarankiškai;

vi) 2019-03 (I-II sav.) – vieną kovo naktį, nebegalėdamas iškęsti skausmų, nuėjo į kariuomenės med. punktą prašyti pagalbos – kadangi budėjo ne “gydytoja”, o slaugė – pagalbos sulaukė t.y. buvo nuvežtas į Tauragę, ryte daryta echoskopija. Šįkart gydytojas garsiai stebėjosi kaip anksčiau galėjo būti nepastebėtas dviejų kumščių dydžio darinys ir kaip apskritai buvo praeita med. komisija, esą “tik aklas tokio darinio galėjo nematyti”. – Ironiška, kad šią pakartotinę patikrą atliko tas pats gydytojas, kuris šauktinį apžiūrėjo prieš mėnesį (2019-01);

vii) Visgi net nustačius piktybinį naviką, reiškiantį IV stadijos vėžį, tarnyba nesibaigė. Kariuomenės vadai sužinoję apie sveikatos būklę, vertė šauktinį grįžti į batalioną ir tęsti tarnybą – niekas jo net neketino atleisti dėl ligos;

viii) 2019-03 (III-IV sav.) – Andrius iš Tauragės buvo pervežtas į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Paaiškėjo, kad didžiulis auglys išplitęs į kitus vidaus organus, o plaučiuose apie du litrai skysčio. Pirmiausia turėjo būti pašalinti skysčiai iš plaučių. Tam atlikta operacija. Gydytojas nurodė grįžti į namus – esą net savos sienos gydo. Kariuomenė taip pat turėjo nurodymų – nurodė kuo skubiau atvykti į tarnybos vietą, nesvarbu, kad ką tik nuo operacinio stalo. Gydytojų prieštaravimai ir pastabos apie tai, kad kūne yra atvirų žaizdų, kurias būtina pertvarstyti ir leisti joms sugyti, buvo nubraukti. Kariuomenės vadovams nebuvo įdomi šauktinio sveikatos būklė. Jie laikėsi savo – karys turi tęsti tarnybą. “Karys turi tęsti tarnybą” reiškia vado įsakymą. Duota priesaika reiškia, kad vado įsakymas privalomas, už nevykdymą – gresia baudžiamoji atsakomybė. Kariuomenės atstovai neatvyko patys šauktinio atsivežti į padalinį – sunkiai sergantį karį vežti į padalinį teko šauktinio motinai. Šauktinį motina nuvežė iki pat vartų, nes jis negalėjo vaikščioti – vos paėjo, eidamas smukdavo. Kariuomenės vadovybė pamačiusi karį ir atsižvelgusi, kad jau ketvirtadienis – kilniai leido iki pat pirmadienio pabūti namuose ir į tarnybą prisistatyti tik pirmadienį;

ix) Nors ir sunkiai sirgdamas – nuo pirmadienio Andrius tęsė tarnybą. Kariuomenė tokią tęsiamą tarnybą – jai pasibaigus – įvertino kaip nepatenkinamą ir nurodė, kad Andrius negaus užtarnautos kario išmokos už tarnybą. Tiesą pasakius – šauktinis negavo jokių išmokų už nedarbingumo laikotarpį – KAM nurodė, kad išmokos nepriklauso, nes laiku nebuvo pateiktas formalus prašymas skirti išmoką t.y. – žanro klasika – dėl visko esą kaltas tik pats šauktinis;

x) 2019-04-30 – turėjo vykti Andriaus auglių operacija – kariuomenė turėjo parūpinti transportą, bet transporto neparūpino. Žadėjo, žadėjo ir tiek. Operacijos išvakarėse, tą supratęs, kreipėsi į mamą, kuri atvyko jį nuvežti. Ironiška ir brutalu kaip viena vertus kariuomenė sunkiai sergantį karį vadina “mamyčiuku”, o kita vertus nesuteikia net elementarios pagalbos ir palieka vienintelę opciją – kreiptis į savo šeimą ir kliautis tik jos pagalba;

xi) Andriui buvo išoperuoti 29 augliai – jis visą laiką pragulėjo ligoninėje. Buvo likusios paskutinės pratybos Klaipėdoje, bet vadas atvyko, pasižiūrėjo į Andrių ir kilniai pranešė, kad “tiek to, šįkart neimsiu tavęs į pratybas”. Tarnyba formaliai baigėsi.
      Kariuomenės medikai, po tarnybos, neklausė kaip Andrius jaučiasi, tik nurodė, kad Andrius negali eiti pas savo šeimos gydytoją, o privalo atvykti į batalioną, jei skundžiasi sveikata bei intensyviai kvietė atvykti į batalioną pasirašyti kažkokių pažymų.

xii) Po auglių operacijų, sekė intensyvi chemoterapija. Andrius mirė lygiai po metų nuo tarnybos pabaigos – 2020-05-07. Kariuomenė (ar KAM) Andriaus gydymui nepervedė nė pusės cento. Tiesa, LR Krašto Apsaugos Ministerija vėliau atliko vidinį patikrinimą, siekdama nustatyti ar buvo pažeidimų. Jokių pažeidimų nerasta. Visi esą veikė tinkamai. Kaltų nėra. Šauktiniui tiesiog nepasisekė.
      – Mano vertinimu tai nėra tiesiog žiaurus elgesys su žmogumi. Tai yra monstriškas elgesys, einantis per visą karinę struktūrą (nuo K.M.E.K. ir pulko vadų, iki vietinių kariuomenės “medikų”, kurių visa kompetencija užsibaigia pasiūlymu išgerti nereceptinių vaistų nuo skausmo ir vykti į žygį).

Kertinė žinutė, kurią Andrius norėjo perduoti prieš mirtį –
“jeigu sergate ar ką nors jaučiate, venkite kariuomenės iš tolo, žinokite, kad ten niekas jums nepagelbės.”

 | Išsamus straipsnis – DELFI (išleistas – 2021-02-05) |
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tik-po-mirties-motina-ispilde-sunaus-svajone-noriu-kad-pagaliau-visa-lietuva-suzinotu-tiesa-86390793

13.1. Įdomus momentas, kad jeigu nežinai ko tiksliai ieškai, šį straipsnį surasti internete yra pakankamai sudėtinga. Tai yra vienintelis straipsnis, kuriame aprašyta Andriaus istorija – išviešinta, motinai gerbiant Andriaus paskutinį norą parodyti tiesą.
      Tokios istorijos retai yra viešos, nes šeimos skausmas yra didelis ir retas ryžtąsi apie jį viešai pasakoti.
      Tačiau bauginantis faktorius yra tas, kad tokių atvejų yra ir kažkodėl žmonės, kuriems “nepasiseka” valstybės yra paliekami visiškai likimo valiai.

13.2. Andriaus mama tinkamai apibūdino kariuomenės “medikų” pagalbą:

“Kariuomenės medikai yra popieriniai, jie nieko negydo ir visiškai nesirūpina šauktiniais. Medikai dirba tuo metu, kai kariai būna pratybose ir miške, o vakare grįžus į dalinį medikai nebepasiekiami.”

 

– K.M.E.K. ATSAKOMYBĖ | SUŽALOJIMAI IR MIRTYS:

14.1. Visi šie atvejai turi vieną bendrą vardiklį – visi minimi šauktiniai turėjo “nepraeiti” sveikatos patikros K.M.E.K.’e. Visi jie turėjo būti pripažinti netinkamais tarnybai dėl sveikatos būklės (įskaitant ir psichologinę būklę, nes ji taip pat vertinama sveikatos patikrinimo metu). K.M.E.K.’as pirmiausia ir yra tas pradinis filtras, kuris turėtų užkirsti kelią tokio tipo incidentams įvykti. Pareiga tinkamai nustatyti tinkamumą karinei tarnybai tenka vienintelei institucijai Lietuvoje t.y. Karinės Medicinos Ekspertinei Komisijai. Ši komisija vertina ne įprastą šauktinio sveikatos būklę, o būtent sveikatos būklę tinkamumo atlikti karinę tarnybą aspektu – jokiai kitai institucijai tokia teisė (kompetencija) nėra suteikta. Ir jeigu K.M.E.K. savo pareigų neišpildė ir sveikatos patikrą atliko formaliai ir “dėl akių”, tai “gerai”, kad šauktinis ginklą atsuko į tik save. Kas bus, jei kitąkart ginklą nukreips prieš vadus ir visą batalioną, kuriame tarnauja? Tokių atvejų visiškai nesenai pasitaikė Ukrainoje:

( 2023-10 – Kijeve karys nušovė du savo ginklo brolius )
( 2025-07 – Naujokas karys per pratybas automatu ėmė šaudyti savo vadus, du karininkai žuvo)

K.M.E.K. tenka pareiga užtikrinti saugumą ir “atfiltruoti” netinkamus kandidatus. Jeigu K.M.E.K. savo pareigų tinkamai neatliko, o iš susiklosčiusių atvejų – akivaizdu, kad neatliko, institucija turi gausiai susimokėti. Ši institucija dirba aplaidžiai ir turi nešti už tai atsakomybę – pirmiausia – labai konkrečią finansinę atsakomybę, nes tai būtų puiki paskata pasitempti. Jeigu kariuomenei reikia tinkamų paskatų kokybiškai organizuoti savo institucijų darbą – nustatykime adekvačią, 3 milijonų eurų kompensaciją šauktinio šeimai, kuri turėtų būti išmokėta už kiekvieną tokį atvejį, kai yra “pražiūrėta” liga ir šauktinis buvo pašauktas per klaidą – tai labai greitai ir labai efektyviai išspręs problemą. Tokia kompensacijos riba gali būti net nekeliama į įstatymą, o vien poįstatyminiu aktu t.y. ministro įsakymu nustatoma, kad šeima, kuri prarado sūnų, turi teisę į neturtinės žalos kompensaciją iki 3 000 000 Eur – to pakaks visų susijusių šalių interesams tinkamai sureguliuoti.

14.2. Šiuo metu K.M.E.K. turi polinkį į kairę ir dešinę svaidytis “tinkamumo tarnybai” štampais. Tą akivaizdžiai pagrindžia aukščiau paminėto Andriaus Bružo istorija, kurioje apie Andriaus potencialų netinkamumą dėl turėtų širdies ligų iš anksto informavo K.M.E.K. med. seselė, tačiau “medikai” į nieką nesigilino, neskyrė papildomų tyrimų, nors tokią informaciją žinojo (tai jau aplaidus pareigų vykdymas sudarantis pagrindą reikalauti kompensacijos) ir pripažino Andrių tinkamu karinei tarnybai. Nes raštelis iš poskyriu “tinkamas” tapo svarbesniu už profesinių pareigų vykdymą ir šauktinio gyvybę.

14.3. K.M.E.K. ir kitais atvejais, šauktinius, kurie akivaizdžiai, pagal teisės aktų kriterijus yra netinkami tarnybai, “savo nuožiūra”, pripažįsta tinkamais. Pvz. buvo šauktinis, kuris nuo vaikystės sirgo itin sunkios formos akių liga – Nistagmu H55. Pagal sveikatos vertinimo kriterijus, toks asmuo yra vienareikšmiškai netinkamas karinei tarnybai. Ši liga reikšmingai trikdė šauktinio gyvenimą – dirbdamas grafikos dizaineriu, jis turėjo kas 40-50 minučių daryti pertraukėles, pailsinti akis, daryti pratimus, kad galėtų dirbti toliau. Sveikatos patikrinimo metu “medikai” pervertė atsineštus dokumentus, nistagmo H55 diagnozes nuo vaikystės, 2 valandas sprendė ir pateikė paaiškinimą “na, turi tu kažkokį nistagmą, bet mes pripažinsim, kad čia lengva forma – esi tinkamas karinei tarnybai su apribojimais” – nors karinę tarnybą su apribojimais galima atlikti tik esant nesunkiai nistagmo formai, kuri vos vos / nežymiai trikdo kasdienį gyvenimą t.y. kai yra tik kartais jaučiamas nepatogumas, o ne realus patiriamas apribojimas kasdienėje veikloje. Kaip tas šauktinis taikysis ginklu, kai negali sufokusuoti žvilgsnio ir atlikti kitas užduotis K.M.E.K. nebuvo svarbu – svarbu tiesiog surinkti pakankamą šauktinių skaičių. Beje šį atvejį galiausiai išsprendėme palankiai – kariuomenė atsitraukė.

14.4. Vienas ryškiausių K.M.E.K. (ne)kompetencijos pavyzdžių atsiskleidė 2016 metais. Du šauktiniai atvyko pasitikrinti sveikatos dėl tinkamumo atlikti karinę tarnybą. Vienas dalinai prarado regą, kitas gyvybę (Martyno Jurkaus istorija bus pateikta toliau tekste):

i) Šauktinis (Dovydas) atvyko pagal nurodymus – ryte, nevalgęs. Davė kraują. Nualpo. Kariuomenės “medikai” nusprendė gaivinti amoniaku. Pasirodo amoniako netyčia užlašėjo ant akies. Ta akimi šauktinis nebematys visą gyvenimą, o kita akimi mato kaip per rūką. Artimieji nuvyko aiškintis. K.M.E.K. medikai atkirto, kad šauktinis pats galėjo įsitrinti amoniako į akis. Pažeidimų nėra. Niekas nekaltas. Pats šauktinis kaltas. Pastebite tendenciją? Tendencija atskleidžia požiūrį. Požiūris atskleidžia veiksmus ir sprendimus, kurių galima tikėtis ir kuriems reikia pasiruošti.

Nuoroda – LRYTAS TV –
https://tv.lrytas.lt/laidos/24-7/2016/05/22/news/kodel-mire-sveikata-nesiskundes-karys-iii-244769
https://www.lrytas.lt/sveikata/ligos-ir-gydymas/2016/09/13/news/sepsis-prazudes-sauktini-nuzude-ir-kariuomenes-sazine–658911

– Anksčiau kariai tikrintis sveikatos eidavo į civilines gydymo įstaigas, tačiau kariuomenės medikams tai buvo problema, nes jie turėjo mažesnes galimybes įgyti medicininę praktiką. Todėl dabar praktikuojasi ant karių.

– Jei vyksta privalomi šaukimai į karinę tarnybą, grasinama baudomis, baudžiamąja atsakomybe, visuomeniniu pasmerkimu ir laisvės atėmimu (ši bausmė buvo realiai pritaikyta praktikoje) – kodėl tuomet nėra sudėlioti maksimalūs saugikliai šauktinių gyvybei užtikrinti?
      – Nes šauktinių gyvybė pigi? Nes jiems galima mestelti kelis šimtus eurų per mėnesį smulkioms išlaidoms? Ar todėl, kad nėra kas juos gintų – nes juk nepilietiška? Nepilietiška yra žaisti “lemmings” su šauktinių gyvybėmis.

 

14.5. Problemos ties K.M.E.K. nesibaigia – jos tęsiasi per visą tolesnę karinę struktūrą. Oficialiai – kariuomenė deklaruoja, kad “dedovščina”, smurtas ir patyčios kariuomenėje neegzistuoja. Oficialiai – vienas iš šauktinių vadų 2020 metais buvo nuteistas už tokių neegzistuojančių praktikų taikymą, bet mano supratimu, tai buvo atskleista tik todėl, kad minimu atveju smurtą lydėjo ir pinigų reikalavimas:

i) „Ku**a, na**ui, ką dirbi?“ – vadas, ant žemės gulintį ir pirmąkart gyvenime (nesėkmingai) kulkosvaidį bandžiusį užtaisantį šauktinį iškeikė, spyrė į šonkaulius, reikalavo kyšio ir atėmė telefoną. Teismas minimą vadą nubaudė – skyrė 12 parų arešto. Tikėtina, padėjo “vado” pasiaiškinimas, jog jis nespyrė – tik esą koja palietė sėdmenis, o sumušti jam pavaldaus šauktinio esą nenorėjo (reikia suprasti, kad kariuomenėje tai buvo kas – švelnumo gestas šauktiniui?).

Išsamus straipsnis – DELFI
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kariuomeneje-dar-neregetas-skandalas-tarnybos-metu-sauktiniai-buvo-verciami-moketi-kysius-85128079

ii) Andriaus Bružo istorijoje irgi minima ta pati realybė. Andriaus motina prisimena, kaip vieną savaitgalį grįžus į namus, sūnui ties šonkauliais buvo didelė mėlynė. Andrius tuomet nesileido į kalbas, sakė nekreipti dėmesio. Mama pagalvojo, kad tai tik atsitiktinumas – gal paslydo ar susitrenkė kur miške. Bet aiškiai prisimena, kad prieš budėjimą Andrius vis klausdavo – “mama, gal gali duoti dešimt, dvidešimt eurų, gal turi” – esą kariuomenėje su tokiu užmokesčiu galima susitarti, kad nereikėtų budėti (o gal ir kad nemuštų vadai?).

Išsamus straipsnis (Andriaus Bružo) – DELFI 

iii) Galbūt toks vadų “auklėjimas” paaiškina ir atmosferą, dėl kurios šauktiniai mieliau priima kraštutinį sprendimą ir nusprendžia atsukti ginklą į save, nepalikę jokio atsisveikinimo raštelio?

i. 2016-07-02 – Visagino miške rastas, kaip įtariama, nusižudęs šauktinis.

– Šauktinis tarnavo nuo 2016-04-04 (~3 mėn.), Butigeidžio dragūnų batalione, Klaipėdoje.
– Nuo 2016-06-24 iki 2016-07-03 buvo išleistas atostogų.
– Atėmė sau gyvybę likus vienai dienai iki grįžimo į karinę tarnybą.

– Kokia atmosfera galėjo pastūmėti šauktinį atimti sau gyvybę, kad tik nereikėtų grįžti į karinę tarnybą? Elgesys kariuomenėje su šauktiniu turėjo būti maksimaliai nepriimtinas, kad šauktinis nuspręstų mieliau atimti sau gyvybę nei grįžti į vietą, kur turėtų tęsti ir toleruoti elgesį iš tų, kuriems negali pasipriešinti, galbūt dėl statuso, rango ar jėgų skirtumo.

– Priežastys nekomentuojamos, netiriamos, nevertinamos ir nežinomos.
– Sprendimo atimti sau gyvybę kontekstas ir ryšys su kariuomene nevertintas bei netirtas.

Nuoroda – LRYTAS | Nuoroda – 15MIN
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/nelaimes/2016/07/02/news/visagino-miske-rastas-negyvas-sauktinis-1277596/
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/visagine-rastas-nusizudes-sauktinis-59-650237

 

ii. 2016-08-03 – Poligone Kazlų Rūdoje bandė nusižudyti šauktinis karys.

– Priežastys nekomentuojamos, netiriamos, nevertinamos ir tuo labiau neaprašomos.
– Nurodoma, kad šauktinis išvežtas į psichiatrinę ligoninę.
– Formuojamas teiginys, kad “šauktinis pats turėjo bėdų”, todėl kariuomenė “ne prie ko”.

 Nuoroda – LRYTAS TV
https://tv.lrytas.lt/zinios/lietuvos-diena/2016/08/03/news/poligone-kazlu-rudoje-bande-nusizudyti-sauktinis-karys-252170

iii. 2016-12-29 – Grįžęs atostogų į namus Jonavoje mirė šauktinis.

– Karys tarnavo Vaidoto mechanizuotajame pėstininkų batalione.
– Išleistas atostogų į namus nuo 2016-12-23 iki 2017-01-02.
– Atostogaudamas namuose staiga pasijuto blogai, buvo išvežtas į Jonavos ligoninę, joje mirė.
– Platesnis kontekstas nepateikiamas. Mirties priežastis nežinoma.

Nuoroda – LRYTAS
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/nelaimes/2016/12/29/news/grizes-atostogu-i-namus-jonavoje-mire-sauktinis-695422/

iv. Kad smurtas tarp karių egzistuoja, pagrindžia ne tik kalbos, bet ir vėliau aprašyti atvejai, pvz.:

i) 2020-01-13 – šauktinį (gim. 2000) sumušė kuopos draugas. Ne tarnybos metu, Rukloje, Mindaugo gatvėje.

– Kariuomenė oficialios pozicijos dėl šio atvejo nepateikė.
– Kariuomenė atvejo nepasmerkė, todėl vadinasi tokį elgesį palaikė, toleravo ir laikė priimtinu.

Nuoroda – LRYTAS
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/kriminalai/2020/01/13/news/karys-sumuse-kuopos-drauga-13241993

ii) 2017-01-11 – įdomus atvejis yra apie šauktinį, kuris esą iškrito (?) iš lovos antro aukšto ir patyrė galvos traumą. Patirtas sumušimas buvo toks rimtas, kad gydymas skirtas Kauno klinikose (veltui į Kauno klinikas niekas neveža) – taikytas gydymas dėl stipraus veido srities sumušimo.

– Šauktinis tuo metu buvo 19 metų, gim. 1997 m. ;
– Tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų batalione;
– Kariuomenė apie incidentą kalba labai atsargiai. Nieko nepripažįsta. Nieko nepatikslina. Aptakiai nurodo, jog:

– Ėmėsi priemonių, kad tokie incidentai ateityje nepasikartotų (PAGIRTINA!). Bendravo su kitais kariais ir visu batalionu, kurį sudaro keli šimtai žmonių;

– Nurodo, jog priežastis, kodėl karys patyrė traumą, tiria karo policija. Plačiau komentuoti atsisako. Patikina, kad su incidentu susiję asmuo ar asmenys bus išaiškinti;

– Paklausus ar tai reiškia, kad incidentas galėjo įvykti tyčia – kariuomenės atstovas nurodo neturintis teisės to komentuoti.

Nuoroda – LRYTAS
https://www.lrytas.lt/sveikata/medicinos-zinios/2017/01/11/news/sauktinio-kritimas-is-lovos-uzmine-misle-paaiskejo-detaliu-apie-jo-bukle-695419

 

v. 2016-06-28 – Šešupėje prie Marijampolės nuskendo šauktinis:

– Tarnybą pradėjo 2016-04-04.
– Tarnybos vieta – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalionas Klaipėdoje.
– Šauktinis buvo išleistas namo iki 2016-07-03.

Nuoroda – LRYTAS
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/nelaimes/2016/06/28/news/sesupeje-prie-marijampoles-nuskendo-sauktinis-1285135

 

vi. Šauktiniai mirė. Pasitraukė tyliai. Be paaiškinimų. Be atsisveikinimo raštelių. Dideliam pirmojo šauktinio savanorio (2015-08-24) džiaugsmui, kad neteks girdėti verksnių Butigeidžio dragūnų batalione.

Nuoroda – LRYTAS
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2015/08/24/news/pirmasis-savanoris-sauktinis-tikisi-kad-neteks-girdeti-verksniu-3032117/

 

15.1. Galiausiai – stebina kariuomenės uždarumas – nieko nerašyti, nekomentuoti ir visiškai atsiriboti (t.y. neprisiimti jokios atsakomybės):

i) 2016-05-16 – praėjus mėnesiui nuo tarnybos pradžios (2016-04-04), žaibiškai (per parą) mirė 21 metų šauktinis šilutiškis Martynas Jurkus. Nurodoma, kad mirė Kauno infekcinė ligoninėje, nuo ūmaus infekcinio susirgimo. Kariuomenė ir KAM reiškia užuojautą. Nei žodžio apie realią kompensaciją už tarnybos metu žuvusį sūnų, išskyrus simbolinę ~760 Eur (20 BSI) kompensaciją, kuri tik iš dalies padengė laidojimo išlaidas.

– Karys – kariuomenės teigimu – dėl aukštos temperatūros ir pykimo sekmadienį per pietus (~15 val.) kreipėsi į Ruklos kariuomenės “medikus”. Suteikus būtinąją pagalbą, karys po 4 valandų (!tik po 4 valandų!) (19 val.) buvo išgabentas į Jonavos ligoninę ir tik 19:52 pristatytas į Jonavos ligoninę, vėliau iš kurios į Kauno klinikas ir Kauno infekcinę ligoninę.

– Karys nusiskundimų sveikata neturėjo, jo sveikatos būklė buvo aukščiausio lygio.

– Paaiškinimų kaip šauktinis galėjo mirti nuo infekcijos, kai valgė tik dalinyje, nėra.

– Tėvams tiksli sūnaus diagnozė nepateikta net po jo mirties. Prokuratūra, pradėjusi ikiteisminį tyrimą, taip pat niekur neskubėjo (atostogos, tyrėja išeina į pensiją, reikės laukti kol kitas tyrėjas perims bylą ir t.t.). Iš Martyno Jurkaus kūno paimtas pasėlis, galėjęs identifikuoti tikslią ligos ir mirties priežastį, kažkodėl buvo dangstomas ir neviešinamas, auginamas virš 3 mėnesių, tokiu būdu “tempiant laiką”, o vėliau kaip suprantu – duomenys apie pasėlį apskritai mįslingai dingo, nors kitu atveju, kai šauktinis (Elvinas Uinskas) nemirė, pasėlis buvo ištirtas per dieną – nustatyta jersiniozė (t.y. tiksli priežastis, kai M. Jurkui diagnozuota tik pasekmė (sepsis), nenurodant priežasties).

| Tuo tarpu – esminiai neatitikimai liko nepaaiškinti ir kariuomenė į juos nesigilina – matyt, nes niekas teismuose iki šiol neveda praktikos reikalauti milijoninių kompensacijų už savo artimųjų žūtis: |

– Pats Martynas Jurkus lemtingą dieną 10:55 savo Facebook paskyroje nurodė, kad “39,2 temp. ir dar paguldė kariuomenės med. punkt.”;

– Mama su Martynu Jurkumi kalbėjosi apie 11 valandą ryto t.y. sekmadienį (05-15). Martynas Jurkus paskambino 11:05 ir sako “mama, aš esu Ruklos medicinos punkte, man labai aukšta temperatūra ir galvą skauda“. Taip pat Martynas pridėjo, kad seselė padarė tyrimus, davė tabletę ibumetino ir liepė gulėti. Mamai klausiant kodėl neapžiūrėjo gydytojas, atsakė, kad savaitgaliais gydytojo Rukloje nebūna;

– Išvežimo į Jonavą laikas taip pat neatitinka. Net teoriškai. Atstumas nuo Ruklos iki Jonavos ligoninės yra 10 km t.y. 10 minučių trukmės kelionė. Transporto priemonė, ką išdidžiai deklaravo kariuomenė, tokiais atvejais paruošiama per 2 minutes. Tačiau kelionė kažkodėl truko 52 minutes – jei iš tiesų tokiu metu apskritai buvo išvykta iš Ruklos;

– Bylos tyrėja nurodė, kad tariamai yra vaizdo įrašas, kuriame Martynas užfiksuotas, savo kojomis einantis į Jonavos ligoninę ir pats nusiaunantis batus – tačiau toks įrašas tėvams nebuvo pateiktas ar parodytas;

– Kiti kariai, matę situaciją, liudija, kad Martynas Jurkus į Jonavos ligoninę buvo išgabentas tik apie 22 valandą. Apie Martyno būklę kariai nurodo, jog praktiškai jis nebegalėjo net nueiti valgyti, ir sesutės retai užeidavo, gal vieną kartą per dieną. Tik, kai jau gulintys palatoje kariai matė, kad Martynui tikrai labai blogai, patys nuėjo pakviesti sesutę. Sesutė atėjo, pažiūrėjo ir išėjo – po kurio laiko atėjo paprašyti, kad Martyną išneštų į transportą, kuris vyks į ligoninę. Karių teigimu tai vyko tarp 21 ir 22 valandos;

– Majoras gindamas anksčiau savo pateiktą poziciją, teigė, kad valandos, kurias pateikė, jam buvo nurodytos pavaldžių personalo narių – tačiau jų pavardes atskleisti atsisakė;

– Aplinkybės kuria įspūdį, kad Ruklos medicinos personalo aplaidumą buvo bandoma įvairiais būdais dangstyti nuo pat sekmadienio. O vienintelis šeimoje augęs sūnus kariuomenėje buvo paliktas likimo valiai – be pagalbos, be ligoninės, buvusios vos 10 minučių atstumu nuo dalinio bei greičiausiai be sąmonės nuo 39+ laipsnių temperatūros;

– Pagal įtartinai surašytus dokumentus, chronologiškai susiklosto nelogiška situacija, kad Martynas buvo atvežtas į ligoninę su aukšta temperatūra ir dar 2 valandas gulėjo ligoninėje, kol gydytojas priėjo apžiūrėti. Tai neatitinka gydymo logikos ir chronologiškai visiškai nedera su skubaus Martyno išgabenimu į Kauno klinikas ir Kauno infekcinę ligoninę;

– Rezultatas – vienintelis sūnus šeimoje mirė. Niekas jam nepadėjo, nes šalia nebuvo tėvų – o be jų nelabai kam Martyno Jurkaus likimas rūpėjo – akivaizdu, kad ypač nerūpėjo kariuomenės “medikams”, kurie nei pasivargino skubiai pervežti karį į ligoninę nei iškviesti iš namų gydytojo.

Jeigu kariuomenė meluoja ir tą daro tendencingai –
kodėl kas nors kada nors turėtų tikėti,
kad kariuomenė apskritai kada nors sako tiesą,
o ne kaskart bando dangstyti savo klaidas?

 

ii) Kitas šauktinis – Elvinas Uinskas – sekančią dieną (pirmadienį) pajuto lygiai tokius pačius simptomus. Ruklos medicinos centre sutiko Martyno Jurkaus tėvus atvykusius atsiimti sūnaus kūno. Elvinas buvo skubiai (10 val.) išvežtas į Kauno infekcinių ligų ligoninę:

– Abu šauktinius lydėjo bendra tendencija – nė vieno iš jų giminaičiams nebuvo pranešta, kai jie atsidūrė Kauno infekcinėje ligoninėje. Elvinui pasisekė – palatoje gulėję žmonės paskolino savo telefoną ir tokiu būdu jis susisiekė su artimaisiais bei pranešė apie savo būklę;

– Medikai Elviną ištyrė ir paskelbė diagnozę – JERSINIOZĖ – o aukšta temperatūra pranašavo, kad liga gali baigtis būtent sepsiu – tuo, kas atėmė Martyno Jurkaus gyvybę;

– Artimieji, išgirdę diagnozę, ėmė kovoti dėl galimybės pervežti vaikiną gydymui į Vilnių. Kariuomenė atkirto šaltai – neturite teisės niekur vežti, išvežus iš klinikų, bus laikomas dezertyru. Šauktinio močiutė atsikirto, kad jai – “geriau gyvas dezertyras, negu miręs kareivis”.

– Tik pradėjus grasinti vadams teisiniais procesais ir supūdymu kalėjime, anūko mirties atveju – kariuomenės vadovybė staiga tapo labai maloni ir paslaugi – močiutei skubiai paskambino pulkininkas leitenantas ir net pasisiūlė parūpinti automobilį ligoniui į Vilnių pervežti.

– Atsidūręs Vilniuje šauktinis gavo itin didelę dozę antibiotikų ir po ilgo gydymo pasveiko.

– Kol močiutė buvo Kaune, ji spėjo pasikalbėti ir su kitais iš pulko į Kauno infekcinę ligoninę atvežtais kariais. Vienas karys pateikė versiją, kad Martynas Jurkus buvo išvežtas tik vėlai vakare (tarp 21-22 val.), tačiau močiutei po kurio laiko susisiekus su tuo pačiu kariu – jis jau buvo tinkamai “išmuštruotas” kariuomenės vadovybės ir neigė visus ankstesnius savo teiginius (straipsnyje nurodoma, esą vadas kolegei patyliukais didžiavosi kaip “išmuštravo” šauktinį – “Jau išmuštravau aš jį. <…> Gerai, gerai varo?”).

Tokie savo žodžių atsisakymai dėl vado grasinimų (plačiau – LRYTAS straipsnio pabaigoje) gali suveikti prieš močiutę, bet subyrėtų teisme, klausinėjant profesionaliam teisininkui, esant susipažinus su liudytojo atsakomybe už melagingus parodymus ir duodant parodymus kaip liudytojui.

PILNAS IŠSAMUS STRAIPSNIS – LRYTAS.LT
Nuoroda – https://www.lrytas.lt/sveikata/ligos-ir-gydymas/2016/09/13/news/sepsis-prazudes-sauktini-nuzude-ir-kariuomenes-sazine–658911

iii) JERSINIOZĖ – kaip dabar jau puikiai žino kai kurie kariuomenės atstovai (!bet ne kariuomenės “medikai”! – pvz. minimame straipsnyje palyginkite majoro atsakymą apie jersiniozę su Karo medicinos tarnybos vadės pulkininkės leitenantės, pagal med. išsilavinimą – gydytojos dermatologės – pateiktu atsakymu) – “yra infekcinis susirgimas, kurį perneša graužikai – per daržoves, per vaisius, kai kurie patenka, jeigu tinkamai termiškai neapdorota, ant valgomo stalo ir… Ir paskui karys ar žmogus užsikrečia, į organizmą patenka jersinijos sukėlėjas ir tada pasireiškia karščiavimai, vėmimai, viduriavimai, galvos skausmai”

 

15.2. Ne mažiau stulbina ne tik kariuomenės dangstymąsis tyla, bet ir kariuomenės požiūris į karius.

Štai šauktiniai, išgirdę apie tragišką Martyno Jurkaus istoriją (apie jo mirtį sužinojo tik iš žiniasklaidos, pirmadienį ~11 val.) bei sužinoję, kad hospitalizuotas Elvinas Uilinskas, taip pat vieni per kitus susižinoję, kad kareivinėse ir med. punkte yra ir daugiau sergančiųjų su panašiais simptomais bei baimindamiesi, kad infekcija sklinda per maistą, paskelbė valgyklos maisto boikotą bei prašė ištirti maisto kokybę ir kareivinių vandens būklę. Iš karių buvo paimtas interviu. Su kariais atėjo “derėtis” kariuomenės atstovas. Susitikimas vyko oficialiai, formaliai ir viešai bei be kita ko filmuojamoje aplinkoje:

i) Pirmiausia – žanro klasika – kariuomenė viską neigia ir formuoja tik sau palankų naratyvą. Jų argumentai:

– Negalvojame, kad priežastis maistas. Valgykloje maitinasi apie 1 000 karių – tokie simptomai kilo tik vienam. Mokomojo pulko, kuriame tarnavo miręs karys, kariai pietus taip pat valgė;
[t.y. visi kiti valgė, visiems esą gerai, vienas čia ėmė ir numirė – matai išskirtinių sąlygų prašo – šioje dalyje atsiskleidžia karininkų požiūrio ciniškumas].

– Martynui gal tiesiog kokia erkė įkando, kraujo užkrėtimas ar pan. – tikrai ne maistas;
[jei maistas = kariuomenei kyla atsakomybė, todėl reikia sakyti, kad kaltas pats karys, o kariuomenė ne prie ko t.y. žanro klasika – viską neigti ir stumti nuo savęs kaltę kitiems];

– “Iš pat ryto apklausėme visus karius, ypač jo skyrių. Nė vienas karys neturėjo nusiskundimų. Absoliučiai nė vieno nusiskundimo (!). Nėra jokių prielaidų, kad sveikatos pablogėjimą sukėlė maistas. Papildomai dezinfekuojamos patalpos, kad išvengtume bet kokios rizikos.”
[Mat kaip. Netiki galimu higienos normų pažeidimu, bet patalpas po fakto dezinfekuoja. Be to – ! pateikia iškreiptą informaciją apie tikrąją karių sveikatos būklę ! – tas atsiskleidžia toliau tekste].

ii) Kariuomenės atstovas tęsdamas viešas “derybas” su kariais – oficialioje, formalioje ir viešoje bei filmuojamoje erdvėje – ilgai nelaukęs pratrūksta ir pradeda tiesiog primityviai tyčiotis iš karių, susirūpinusių savo sveikata ir savo gyvybe:

– “Martynas mirė nuo žaibinio sepsio. Žaibinis sepsis su maistu nesusijęs, su oro ko gero irgi ar ne? Ar dar norite likti nevalgę?”

– “Taip, tamsta. Mokomajame pulke yra dar vienas šauktinis su tokiais pat nusiskundimais ir jų vis daugėja. Informacijos neturime. Niekas iš vadų su mumis ja nesidalina.”

– “Jūsų kolegų kuopoje yra arti 500 šimtų. Ar tarp jūsų yra su kažkokiais panašiais nusiskundimais ir negalavimais?”

– “Temperatūra, pykinimu, taip yra. Bent 4 atvejai iš med. punkto, kurie žinomi čia ir dabar. Simptomai yra panašūs – kartu gyvenam, kartu miegam, kartu valgom. Todėl neinam valgyti.”

– [Ir čia kariuomenės atstovas pratrūksta ir pradeda patyčių džiazą] – “Tai tada dar belieka paklausti kodėl esat dar be dujokaukių ar kažkokių kitokių priemonių, nes tuo pačiu oru kvėpuojate, galite užsikrėsti ir nuo oro ir nuo pasilabinimo ir … (pritrūko pavyzdžių) <…>.”

iii) Karių pozicija bei paprasta logika, tuo tarpu, akivaizdžiai paneigia kariuomenės naratyvą. Kariuomenė nurodo, esą – “tokie simptomai kilo tik vienam” – tai įžūli ir ciniška argumentacija, nes ji lemia išvadą, kad vienas miręs karys tik smulkmena ir kad tai normali statistika? O antra – toks teiginys yra tiesiog melagingas, manipuliatyvus ir lengvai paneigiamas:

– Karių teigimu, dar bent (mažiausiai) 6 kolegos jaučia panašius simptomus (iš jų ant gulto med. punkte 4), be to į ligoninę buvo išvežta eilė karių (ne vienas ar du);

– Be to ne visiems kariams infekcija aktyvuojasi vienu metu, vienodu intensyvumu ir turi vienodas pasekmes – ne visi kariai paliekami 10-12 valandų gulėti ant gulto su +39 temperatūra, bet akivaizdu, kad identiški pradiniai simptomai pasireiškė eilei karių ir eilė karių buvo pristatyta į ligoninę;

– Galiausiai – JERSINIOZĘ perneša graužikai – taigi tampa akivaizdu, kad nebūtinai graužikas apkramtys kiekvieną daržovę ir kiekvieną vaisių sandėlyje, skirtą pamaitinti 500 žmonių.
  Pakanka, kad apkramtytų keletą bei pakanka, kad kažkokia dalis tokio maisto nebūtų 100 % tinkamai termiškai apdorota ir štai jau žaidi “rusišką ruletę” su savo sveikata ir gyvybe.
  Kariai atsisakė žaisti “rusišką ruletę”. Tai priimtinas ir gerbtinas sprendimas.
  Kariuomenė neturėjo jokio pagrindo iš jų tyčiotis ir jų menkinti, tačiau turėjo pareigą pateikti maksimalius užtikrinimus apie maisto ir vandens kokybę bei finansuoti laikinus maisto davinius (pvz. iš automato) iki bus įsitikinta, kad valgyti saugu. Taip elgtųsi atsakinga institucija. Taip elgtųsi humaniška institucija. Tai būtų garbinga karių atžvilgiu. Tai keltų pasitikėjimą karine struktūra – tai parodytų, kad ši struktūra rūpinasi šauktiniais. Tai būtų buvę sąžininga ir atsižvelgiant į įvykusią Martyno Jurkaus tragediją t.y. tai rodytų kariuomenės pasiruošimą atsižvelgti į iškilusias rizikas ir jas tinkamai įsivertinti, o ne užsirišus akis eiti per minų lauką naiviai tikintis geriausio – nes būtent tokį pasiūlymą kariuomenės atstovas pateikė kariams, kai pasiūlė grįžti valgyti į valgyklą;

– Netgi nesiginčijant ir toliau sekant kariuomenės logiką – ji save absoliučiai diskredituoja. Nes panašu, kad kariuomenė nori pasakyti, kad mirė tik 1 iš 1 000 ir kad yra normalu, jog visiškai sveikas karys, pavalgęs valgykloje staigiai miršta ir kad tą galima nurašyti atsitiktinumui ir toleruojamai statistikai t.y. “nepasisekė šauktiniui ir tiek – šauktinis, juk pigus, kam jis pasiskųs?”.

IŠSAMUS STRAIPSNIS IR VIDEO INTERVIU – 15MIN.LT
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/rukloje-sauktini-prazude-nezinoma-zaibiska-infekcija-dalis-kariu-atsisako-valgyti-tiekiama-maista-56-627579

 

– TRAUMOS TARNYBOS METU IR JŲ VERTINIMAS:

16. Kas nutinka su kariais, kurie tarnybos metu patiria traumas? Rimtas sveikatos komplikacijas? Tampa neįgalūs? Kaip jais pasirūpinama? Kokios jiems skiriamos išmokos – juk trauma įvyko tarnybos metu?

17.1. Brutali realybė yra ta, kad kariai reikalingi tik kol naudingi. Nebenaudingi – nurašomi ir pamirštami. Kariuomenė praranda interesą. Kariuomenė nusišalina ir dengiasi biurokratija. Tokie kariai tampa tik šeimos rūpesčiu ir pradeda tikėti ne mistinėmis institucijomis, o tik tuo ką patys daro. Algimanto pavyzdys tą atskleidžia: (SOP kario trauma patirta 2012 metais – straipsnis išspausdintas 2017 pabaigoje, per tą laiką situacija reikšmingai nepasikeitė)

– Išskirtinių įgūdžių ir išskirtinai geros sveikatos kariai vyksta į misijas užsienyje ir gali prisijungti prie kariuomenės Specialiųjų Operacijų Pajėgų (SOP);

– Buvęs Lietuvos Specialiųjų Operacijų Pajėgų (SOP) karys, 2012 metais buvo sunkiai sužeistas misijos Afganistane metu. Po sprogimo karys liko be kojos, o įvykus insultui liko pusiau aklas, be to atsirado kalbos defektai. Jis toks – ne vienintelis;

– Šis karys, 21 metus praleido Lietuvos Kariuomenėje, iki realiai susidūrė su tuo, kad patyrus traumą realus pasirūpinimai sužeistuoju yra nepakankamas ir neretai atmestinas bei reikšminga dalimi grindžiamas tik pažadais;

– Karys skundėsi biurokratiniais mechanizmais bei tuo, kad kariai nėra susipažinę ar netgi sąmoningai neinformuojami, kad jie drausti tik minimaliai pinigų sumai (tuo metu – 10 000 Eur) ir kad nėra jokios sistemos, kaip rūpinamasi sužeistais kariais;

– Medicininė pagalba (gydymas) kariams teikiama bendra tvarka – jie nėra kažkuo labiau išskirtini už kitus pacientus;

– Sužeisti kariai turi teisę pretenduoti į kompensaciją, kuri būtų didesnė (tuo metu siektų – 46 000 Eur), tačiau šioje dalyje kariuomenė taupo karių sąskaita – reikalaujama pateikti įvairių institucijų išvadas susijusias su sveikatos pablogėjimu, o toks procesas gali užtrukti iki 3 metų. Anot kario – Karo Medicinos Tarnyba (KMT) esą yra linkusi vilkinti procesus, tam, kad kompensacija nebūtų mokama;

– Tokioje situacijoje peršasi išvada, kad daug naudingesnis būtų buvęs privatus gyvybės ir sveikatos draudimas;

– Sužeisti kariai palūžta etapais – pirmiausia nebenori gydytis. Antrajame etape – nenori judėti. Paskutinėje stadijoje – nebenori gyventi ir ieško jį nutraukti.

IŠSAMUS STRAIPSNIS – DELFI
https://www.delfi.lt/news/daily/medijos-karas-propaganda/tarnybos-metu-be-kojos-likusi-kari-pribloske-biurokratu-poziuris-o-kas-tu-toks-ir-ko-nori-76510913

Jeigu kariuomenė šitaip rūpinasi SOP karininku,
tai požiūris į šauktinių sveikatą ir galimas kompensacijas jiems,
natūraliai bus dar atmestinesnis.

17.2. Lygiai taip pat kariuomenė nekalba apie kompensacijas ar išmokas šauktiniams, patyrusiems traumą tarnybos metu. Patyrei traumą – tai tavo problema, pats ją spręskis, neapkrauk kariuomenės – būk patogus ir daug nesiskųsk. Gana atsainus ir ciniškas požiūris – atsižvelgiant į reikalavimus (įskaitant moralinius reikalavimus), kuriuos kariuomenė kelia jaunuoliams.
         O šauktiniai taip pat patiria sveikatos komplikacijų – tik apie kompensacijas kariuomenė nelinkusi kalbėti ir dar labiau nelinkusi skelbti netgi viešos statistikos kada kokios kompensacijos buvo (ir ar apskritai buvo) išmokėtos, tiek dėl sveikatos netekimo, tiek dėl gyvybės praradimo:

ii) 2017-01-29 – 19 metų šauktinio įtariama mirties priežastis – ūminio meningokoko infekcija. Šauktinis gimęs 1997 metais. Nuo 2016-10 tarnavo Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione. Savaitgaliui buvo išleistas į namus, blogai pasijutęs paguldytas į ligoninę kur ir mirė. Kariuomenė apie kompensacijas net neužsimena.

ŠALTINIAI – 15MIN | KAUNO DIENA
https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/mire-savaitgaliui-i-namus-isleistas-karys-56-747588
https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/po-kario-mirties-kariuomene-profilaktiskai-tikrina-karius-794426

 

17.3. 2020-06-14 buvo išleista tinklalaidė apie Antano Rogo atvejį. Antanas 2015-09-24 pasirinko savanoriškai tarnauti Krašto Apsaugos Savanorių Pajėgose (K.A.S.P.), kuri yra kariuomenės sudėtinė dalis. Antano sveikata įvertinama aukščiausiu balu – skiriama A+ sveikatos grupės t.y. pati geriausia sveikatos grupė. Šią grupę turintys kariai gali vykti į tarptautines operacijas. Tarnybos metu – jo sveikatos grupė krenta į Z t.y. žemiausią iš 12 kategorijų. Antanas pripažįstamas netinkamu karinei tarnybai. Antano darbingumo lygis krenta 60 %. Priežastis – erkinis encefalitas, 2016-04-14 – 2016-04-17 vykusių pratybų eglyne metu, įkandus erkei. Pratybos vyko lauko sąlygomis – dušo ar prausyklos nėra. Repelentų erkių atbaidymui niekas taip pat neišdavė. Ką turi tą turi – o turi tik tą kuo pats pasirūpinai. Kariuomenė (K.A.S.P.) vykstant į pratybas nusipirkti repelentų nenurodė ir net nerekomendavo.
       Dėl erkinio encefalito – Antanas pirmus pusę metų net iš lovos išlipti galėjo tik su pagalba. Nėra jėgų susilenkti – trūksta jėgos net apsiversti ant kito šono. Vien savarankiškas atsistojimas ant savo kojų po pusmečio buvo didelis iššūkis.

– Antanas siekė kompensacijos, nes tarnybos metu neteko darbingumo. Kreipėsi telefonu į vadus – vadai tik vilkino ir tempė laiką – sakė perskambins, bet “pamiršdavo” perskambinti 3 savaites. Socialinės garantijos nebegalioja, išmokų nėra, iš tarnybos atleistas be perspėjimo – dar būnant ligoninėje;

– Karinei struktūrai Antanas rūpėjo tik kol buvo sveikas ir stiprus. Atsiradus sveikatos komplikacijoms – Antanas tapo nebenaudingas ir nebereikalingas. Žanro klasika – tai jau tavo problemos, pas mus nebeik, nieko neprašyk, jokių garantijų tau nesuteiksim, sukis kaip išmanai, ieškok civiliniame gyvenime darbų, kurie tau tiktų;

– Antano nuomonė per interviu (0:55:10) – kariais nesirūpinama, tokių karių yra daugiau, tik gal dauguma tyli. – Tylėjo ir šauktinis, kuris 2026-02 taip nušalo kojas, kad skelbiama, jog reikėjo kojų pirštų amputacijos (TV3 reportažas – 16:55 – 21:55).

Tinklalaidės nuoroda – 2020-06-14 – Antanas Rogas: Rožiniai akiniai man nukrito
https://www.youtube.com/watch?v=1Q2Vs-S1sB4

Pridedu susijusį straipsnį – jame aprašomas A. Rogo pradėtas teisinis procesas prieš kariuomenę:

– Kariuomenės pozicija – karys darbingumą prarado tarnybos metu, tačiau – žanro klasika – karys pats dėl to kaltas, pats neieškojo būdų kur, kada ir kaip turėjo pasiskiepyti. Kariuomenės klaidų nėra arba jos neįrodytos; [Byla iš pažiūros paprasta – pareiga paskiepyti juk tenka darbdaviui]

– Ši istorija atkreipė mano dėmesį, todėl susisiekiau su pačiu Antanu Rogu, susitikau gyvai ir susipažinau su visa jo bylos medžiaga (apie 100 lapų) – nes jeigu jau kažką darai, gali tuo pačiu tą padaryti puikiai. A. Rogui buvo išmokėta 24 000 Eur kompensacija, tačiau neturtinės žalos atlyginimas (150 000 Eur apimtyje), dėl kurios ir vyko teisminiai procesai, buvo atmestas;

– Antanas vedė bylą per advokatę, kuri, kaip suprantu iš pateiktų dokumentų, nesispecializavo būtent bylose susijusiose su kariuomene – galbūt ir išsilavinimas nebuvo įgytas VU.
           Advokatė neįrodinėjo neteisėtų veiksmų – tingėjo, nenorėjo arba galbūt nemokėjo – bet šiuos veiksmus buvo būtina įrodyti, kad Antanas apskritai galėtų reikalauti kompensacijos. Pirmosios instancijos (apygardos) teismas tą nurodė. Apeliacinė instancija (Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas) tą nurodė. Net pati kariuomenė tą nurodė.
           Advokatei trūko detalaus agresyvumo. Agresija nebuvo detalizuota. Ginčo momentai nebuvo tinkamai įvertinti. Advokatė įrodinėjo kitus dalykus nei buvo reikalinga byloje, tačiau net nepradėjo įrodinėti pagrindinių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (šiuo atveju – neteisėtų veiksmų ir to kaip jie pasireiškė). Tikslingai argumentuoti, kritikuoti ir agresiją išreikšti per detales reikia sugebėti. Vien pasisklaidyti teismo salėje, šaukiant, kad administracinis aktas yra suklastotas, bet tuo pačiu nei kreipiantis į prokuratūrą dėl tokio akto tariamo suklastojimo nei byloje prašant tokį aktą ištirti (ABTĮ 133 straipsnio pagrindu (tokio prašymo nebuvo, nors advokatės surašyto apeliacinio skundo apimtis siekė apie 14 lapų), nepakanka – ir nepakako šioje byloje. Gynyba nebuvo efektyvi, nes gynybos instrumentai nebuvo tinkamai panaudoti.
            6 000 Eur kaip į balą.

– Vis dėlto – mano supratimu – procesas nebuvo sąžiningas. Kariuomenės pasitelkta mentalinė ir teisinė gimnastika buvo išskirtinė (neigiamu aspektu). Kariuomenė buvo darbdavys, o darbdaviui pagal teisės aktus tenka pareiga paskiepyti savo darbuotojus – tai nustatyta SAM ministro įsakymu. – Ką padarė kariuomenė? Kariuomenė šią pareigą iškreipė ir savo vidiniu bei neviešu aktu kažkokiu būdu transformavo į tiesiog “skiepijimo schemos sudarymą” ir tuomet Antaną kaltino tuo, kad šis nesusipažino su NEVIEŠU aktu ir jo nesekė, todėl pats kaltas – ir teismams tokių pastangų pakako. Teismai nebuvo nusiteikę plačiau gilintis. Teismai pasirinko ginti kariuomenę – tą atskleidžia ir aplinkybė, kad teismo sprendimo argumentai telpa vos 2 puslapiuose.

Teisiniai niuansai:
Kariuomenė ginasi biurokratizmu, esą pats karys turėjo susipažinti su ! viešai neskelbiamu ! teisės aktu, nustatančiu atsakomybę pasiskiepyti būtent pačiam kariui. (Minimas teisės aktas – 2008-04-28 įsakymas Nr. V-353 (LR KA ministro 2015-08-13 įsakymo Nr. V-829 redakcija)

Antano Rogo bylos eiga plačiau aprašyta šiame straipsnyje – DELFI
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/po-erkes-ikandimo-tarnybos-metu-neteko-didziosios-dalies-darbingumo-tikina-kad-jam-buvo-pakistas-suklastotas-dokumentas-83915927

– Antano Rogo atvejis ne vienintelis. Šauktiniai Lietuvos Kariuomenėje 2023 metais taip pat skundėsi erkių sukeltomis ligomis, repelentų trūkumu ir tuo, kad kariuomenės vadovybė kratosi atsakomybės (nes atsakomybės prisiėmimas lemtų kompensacijas).
      Straipsnyje aprašomu atveju šauktiniui už 3 mėnesių nedarbingumą dėl Laimo ligos buvo išmokėta maždaug 60 Eur kompensacija.
      Tad akivaizdu – kompensacijos ar užnugario tikėtis iš kariuomenės yra bergždžias reikalas.

2023 m. | Straipsnis – TV3
https://www.tv3.lt/naujiena/video/klaipedietis-sauktinis-lukas-del-erkes-atnestos-ligos-kaltina-kariuomene-apsaugos-nuo-parazitu-neuzteko-n1213114

Galiausiai:
Kariams karinė tarnyba reiškia vieną paprastą dalyką –
kad kažkas stovės jų užnugaryje ir kad kažkam jie bus tas užnugaris.

Šiuo atveju kariuomenė ir KAM elgiasi taip tarsi būdami užnugaryje stovėtų su atkištu ginklu.

Nebenaudingas = nurašytas, sunaudotas ir atsikratytas.
Požiūris ne kaip į žmogų – o tik kaip į resursą. Pigų. Sunaudojamą. Atsinaujinantį.
Resursą, kuris atsistato – juk visada ateis kitų šauktinių. Visada ateis naujų jaunuolių.

Tai visiškai nepanašu į filmo “Gelbstint Eilinį Rajaną” (Saving Private Ryan) scenarijų, o labiau primena filmą “Priešas už vartų” (Enemy at the Gates) – kur senais sovietiniais metodais, motyvacija judėti į priekį buvo kurstoma pastačius kulkosvaidžius iš už nugaros besitraukiantiems.

18.1. Visi paminėti pavyzdžiai atveria svarbių klausimų laviną:

i) Kur valstybės įsipareigojimai prieš šauktinius?
ii) Kur teisinės valstybės kriterijai ir kodėl jie visada veikia tik į vieną pusę t.y. tik prieš šauktinius?

– Šauktiniai buvo atrinkti ginti valstybės.
– Ir valstybė juos “praganė” – jų gyvenimus. Jų sveikatą. Jų potencialą.
– Taikos metu.
– Per įprastas procedūras.
– Ir nepadarė nieko, kad užtikrintų, kad daugiau tokių atvejų nebus.
– Valstybė pareikalavo iš šeimos gyvybės ir nieko nedavė mainais.
– Netgi kompensacijų žuvusių šauktinių šeimoms – kaip už karį, žuvusį tarnybos metu.
– Rado įvairių pasiteisinimų, kodėl neturi mokėti. Kodėl yra išimčių.
         – Jeigu jau remiamės išimtimis – kodėl nebuvo procedūrų, kurios užtikrintų, kad nebus paimti į tarnybą tie šauktiniai, kuriems kyla suicidinės rizikos? – Tai ne vienetinis atvejis, o pasikartojanti tendencija. – Kaip šeimoms bus teisingai kompensuotas šios jau-nebe išimties buvimas? Ar nebus? Nes valstybė turi galios monopolį ir kariuomenė nešvaistys savo lėšų valstiečiams remti? Nes, na – kam kada nors rūpėjo valstiečiai, tiesa? Tik kitiems tokiems patiems valstiečiams – ir tai su išimtimis.

18.2. Kodėl valstybė, kuri turi galios monopolį, toleruoja tokius atvejus ir naudoja šį galios monopolį kaip kariuomenės užnugarį? Kaip priedangą? Kaip skydą?
         – Ne tokia dvasia buvo atkurta Lietuva. Mes turėjome tvirtus kriterijus ir labai konkretų požiūrį į tai, kokia valstybė turi būti ir kokia valstybė neturi būti. Ir valstybę mes supratome kaip institucijų tinklą (formaliąja ir siaurąja prasme), kurio atžvilgiu aiškiai ir tvirtai įtvirtinome principinę nuostatą pagrindiniame savo šalies įstatyme, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnis). Valstybė, kuri buvo atkuriama, niekada nebuvo atkuriama su mintimi, kad karinė struktūra funkcionuos tais pačiais principais, tais pačiais metodais ir tais pačiais pagrindais, kaip funkcionavo sovietinė kariuomenė. Mes norėjome turėti lygiai nieko bendro su pamatais, kuriais ta kariuomenė buvo kuriama, palaikoma ir formuojama bei norėjome giliai užkasti tokio sovietinio palikimo pėdsakus mūsų naujai formuojamose valdžios struktūrose. Pavyko tai ar ne galima vertinti pagal tai egzistuoja atskaitomybės įgyvendinimas ar ne.
         Kariuomenei kažkodėl leidžiama slapukauti, meluoti ir iškraipyti aplinkybes – iš esmės be pasekmių. Ne tokios dvasios vedama buvo atkuriama Lietuva – tiesą pasakius, Lietuva buvo atkuriama, būtent tam, kad tokio tipo dvasia išnyktų ir turėtume deramus skaidrumo ir atskaitomybės standartus laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Tai, kas vyksta su šauktiniais, labiau panašu į sovietų rusijos kariuomenės veikimo metodus – jokios atskaitomybės, jokių paaiškinimų – šeimai pristatomas tik faktas, kad šauktinis mirė, nesuteikiant teisės nieko kvestionuoti. Bet teisinės valstybės išskirtinis požymis ir yra tai, kad iš esmės viskas gali būti kvestionuojama. Atskaitomybė privalo egzistuoti ir jos turi būti galima realiai pareikalauti. Vidinės procedūros turi tą užtikrinti, o ne teismuose tik pradedama to ieškoti.
         Kariuomenė yra jėgos struktūra. Tai nereiškia, kad ši jėga turi būti panaudojama prieš mažamečius, savo pavaldinius ir piliečius. Jeigu kariuomenė eina šiuo keliu – ji tampa kažkuo tolimu demokratiniams režimams. Ji tampa tolima tikslams, kuriems buvo įkurta, tolima funkcijoms, kurioms buvo rengiama jos struktūra. Ji tampa kažkuo kas kelia grėsmę ir nepasitikėjimą, o ne pasididžiavimą. Netinkamas galios pozicijos įgyvendinimas tą lemia.

 

V DALIS. “DEDOVŠČINOS” BYLA (2025-12-22 LAT sprendimo byloje vertinimas):

19. Šiais metais susipažinau su “Dedovščinos byla”, kuri bus aptariama žemiau (iš rusų kalbos “dedovščina” verčiasi kaip “senių valdžia”). Sprendimai šioje baudžiamojoje byloje sutrikdė, nes ji plačiau atskleidė kariuomenės vidinę kultūrą. Atitinkamai – būtent ši baudžiamoji byla tapo ir tuo paskutiniu akstinu lėmusiu ir šio straipsnio suformulavimą bei parengimą – atidedant visus kitus darbus, klientus ir prioritetus į šoną. Šio straipsnio apimtis natūraliai plėtojosi ir palietė vis naujas potemes, kurias taip pat tapo būtina aptarti ir paminėti. Nes jeigu jau kažką darai – gali tuo pačiu tai atlikti ir puikiai (if you do something – you might as well do it well – angliškai kažkodėl visada skamba sklandžiau). Šioje dalyje publicistikos bus mažiau – bus aptarinėjami būtent teisiniai niuansai ir teisinių aplinkybių kvalifikavimas.

20.1. Bylos numeris. LAT nutartis – 2K-189-387/2025 (nuoroda online). Koncentruotą bylos santrauką ir esminių aspektų vertinimą (juo iš dalies remsiuosi tolesnėse teksto dalyse, nes joms visiškai pritariu) pirmasis pateikė mano buvęs profesorius (seminarų metu mano grupei dėstęs baudžiamąjį procesą) – VU TF Baudžiamosios justicijos katedros docentas, dr. REMIGIJUS MERKEVIČIUS, kuris taip pat yra ir vienas geriausių baudžiamosios teisės advokatų Lietuvoje – nuorodą į jo straipsnį rasite čia.

20.2. Bylos dalyviai. Vyresnysis seržantas (G.Č.), ėjęs kuopos budėtojo pareigas bei minimam seržantui pavaldus karys – jaunesnysis eilinis (G.V.).

20.3. Baudžiamosios bylos kaltinimo esmė. Vyr. seržantui pateiktas kaltinimas smurto panaudojimu prieš pavaldų karį (BK 319 straipsnio 1 dalis) bei pateiktas kaltinimas kario pažeminimu, panaudojant psichinę prievartą (BK 320 straipsnio 1 dalis).

20.4. Esminės bylos aplinkybės susijusios su byloje pateiktu kaltinimu:

i) G.Č. būdamas profesinės karo tarnybos karys, vyresnysis seržantas, 2024-02-13 apie 20.40 val. Lietuvos kariuomenės Pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų bataliono III pėstininkų kuopos (toliau – ir III pėstininkų kuopa) patalpų koridoriuje, būdamas paskirtas III pėstininkų kuopos budėtoju, tyčia vieną kartą dešiniu delnu smogė pavaldžiam nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariui jaunesniajam eiliniui V. į kaklo sritį;

ii) Kitame epizode – G.Č. neteisėtai reikalavo, kad karys elgtųsi pagal jo nurodymus, ir žemino jį panaudodamas psichinę prievartą tokiomis aplinkybėmis: jis 2024-02-13 ne vėliau kaip 22.10 val. III pėstininkų kuopos Valdymo grupės kabinete, būdamas paskirtas III pėstininkų kuopos budėtoju, tyčia, neturėdamas teisės, reikalaudamas, kad nuolatinės privalomosios karo tarnybos karys j. eil.  V. elgtųsi pagal jo nurodymus, laikytųsi karinės drausmės, būtų pareigingas, klausytų vadų, dešiniu delnu sudavė G. V. penkis kartus į kairę krūtinės sritį, vadindamas jį žvairiu ir grasindamas pakelti prieš jį koją, nuvedė G. V. prie kabinete stovinčios metalinės spintelės, įrėmęs jo dešinį petį ir dešinę veido pusę į ją paklausė, ar jis žino, kodėl spintelė sulankstyta, ir paaiškinęs, kad ji sulankstyta nuo tokių galvų kaip G. V. ir kad jam gaila spintelės ir jo galvos, jį paleido.

20.5. Perfrazuojant kažkodėl byloje “suminkštintas” aplinkybes – fizinio smurto panaudojimas prieš pavaldų karį pasireiškė:

– tyčia vieną kartą dešiniu delnu smogiant pavaldžiam kariui į kaklo sritį bei;

– kitame epizode – dešiniu delnu suduodant pavaldžiam kariui penkis kartus į kairę krūtinės sritį, vadinant jį žvairiu, grasinant pakelti prieš jį koją – nuvedimas pavaldaus kario prie kabinete stovinčios metalinės spintelės, įremiant kario dešinį petį ir dešinę veido pusę į spintelę ir klausiant ar karys žino kodėl spintelė sulankstyta bei paaiškinant, kad ji sulankstyta nuo tokių galvų kaip kario (G.V.) ir kad vyr. seržantui (G.Č.) gaila spintelės ir kario galvos.

21. Teismų įvertinimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktu vertinimu:

21.1. ” Tyčia vieną kartą dešiniu delnu smogiant pavaldžiam kariui į kaklo sritį “:

– nebuvo sukeltas fizinis skausmas;

– toks elgesys neperžengė drausminio nusižengimo ribų;

– toks elgesys nėra pavojingas baudžiamojo įstatymo požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, atsižvelgus ir įvertinus Kariuomenės drausmės statuto reguliavimą;

i) t.y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad – tyčinis smūgis į kaklo sritį (LAT šiame kontekste sušvelnintai išsireiškė “sudavimas” – tarsi būtų auklėjamas vaikas, o ne karys ir tarsi vaiką auklėjant toks elgesys kažkodėl teisės požiūriu būtų pateisinamas ir priimtinas nors tiek teorijoje, tiek praktikoje yra priešingai) – nepasiekė pavojingumo, pakankamo baudžiamajai atsakomybei kilti.
      Papildant advokato, VU TF Baudžiamosios justicijos katedros docento, dr. Remigijaus Merkevičiaus pateiktą išvadą: LAT nuomone – toks elgesys nėra nusikalstamas, o tai lemia, kad fizinio smurto prieš pavaldų karį panaudojimas nėra baustinas baudžiamosios teisės prasme.
      Papildymas – kitaip tariant LAT ne tik pateisino ir leido (sankcionavo) tokį elgesį, kaip būdingą, toleruotiną, priimtiną ir tikėtiną karinėje struktūroje, bet ir savo sprendimu tokį elgesį legitimizavo ir normalizavo.

ii) Tuomet lieka neaišku kaip vertinti tyčinį smūgį į kaklo sritį – gal tai nebuvo smūgis? Gal tai nebuvo fizinis smurtas? Gal tai buvo net ne smurtas, o pavyzdžiui “vyriškumo mokykla”? Gal kažkokios ypatingos ir išskirtinės konflikto aplinkybės, kurios nebuvo analizuojamos ir aptariamos sprendime, panaikino skausmą arba pateisino panaudotą fizinį smurtą? Tuo tarpu kariuomenės drausmės statuto ar konkrečių jo nuostatų reikšmės LAT savo sprendime nevertino ir neaptarė – apsiribojo tik trumpu statuto paminėjimu sprendime. Tokia sprendimo motyvacija nėra pakankama. Toks sprendimas nėra suprantamas, o tai reiškia, kad nėra ir pagrįstas.

iii) Cituojant advokatą dr. REMIGIJŲ MERKEVIČIŲ – natūraliai sunku suprasti ir tai, kodėl „tyčinis smūgis delnu į kaklo sritį“ namų (ypač artimoje) aplinkoje, viešoje vietoje ir iš esmės bet kur kitur kitam asmeniui „sukelia fizinį skausmą“ ir yra nusikalstamas, o štai kai „tyčinį smūgį delnu į kaklo sritį“ suduoda vadas (viršininkas) pavaldžiam kariui, šis smūgis tampa ir „nebeskausmingu“, ir „nebepasiekia tokio pavojingumo, koks būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti“.

21.2. Dėl antrojo to paties vakaro epizodo. Kuriame – ” penki smūgiai į krūtinę, vadinimas “žvairiu”, grasinant pakelti prieš pavaldų karį koją, jo nuvedimas prie kabinete stovinčios metalinės spintelės, kario dešinio peties ir dešinės veido pusės įrėmimas į spintelę, klausiant ar karys žino, kodėl spintelė sulankstyta ir paaiškinant, kad spintelė sulankstyta nuo tokių galvų kaip kario bei kad vadui gaila ir spintelės ir kario galvos ” – LAT pateiktu vertinimu:

  – Nebuvo peržengtos drausminio nusižengimo ribos;

  – Tokie veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, atsižvelgiant į konflikto pobūdį, tikslus ir būdą, taip pat padarinius;

  – LAT nurodė, kad nors – tos pačios dienos 20:40 ir 22:10 įvykę epizodai – “veiksmai ir žodžiai savo turiniu sukėlė ir išraiškos būdu sukėlė neigiamų, nemalonių emocijų“, tačiau “įvertinus viso įvykio kontekstą, trukmę, priežastį ir kitas aplinkybes” – tokie (sistemingi – mano pastaba) veiksmai nėra nusikalstamas kario žeminimas, panaudojant psichinę prievartą (BK 320 str. 1 d.);

  – LAT deklaruoja, kad – “atlikti veiksmai buvo vienkartinis atvejis, trukęs trumpą laiką, o ne sistemingas nukentėjusiojo žeminimas” ir kad “siekiant inkriminuoti BK 320 straipsnio 1 dalį turi būti nustatytas toks neteisėtas ir nevienkartinio pobūdžio kario elgesys, kuris peržengtų Kariuomenės drausmės statuto ribas”;

  – Galiausiai LAT prideda, kad “vertinant pavojingumą, įtakos turi ir tai, ar toks elgesys sukėlė nukentėjusiajam neigiamų išgyvenimų” – ir iškart paneigia tokių padarinių buvimą, nes “nukentėjusysis iškart nesikreipė į vadovybę, o pasisakė savo motinai ir ši inicijavo procesą”.

i) Perskaičius LAT bandymus pateisinti vado elgesį – (“atsižvelgiant į konflikto <…> tikslus, būdą, padarinius”) – akivaizdu, kad LAT visomis išgalėmis bando įžvelgti auklėjamąją funkciją vado veiksmuose, ugdomąjį tokių veiksmų pobūdį bei tariamą teigiamą įtaką suaugusio kario asmenybės formavimui, tarsi – LAT nuomone – tokiu atveju su pavaldiniu atlikti (smurtiniai) veiksmai kažkodėl įgytų pagrindą juos legitimizuoti ir pateisinti kaip priimtinus. Absoliuti mentalinė gimnastika. Visiškas absurdas pritarti jaunų karių asmenybės formavimui per smurtą – gyvenant teisinėje valstybėje – o ypač iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pusės.

ii) Tuo pačiu – visiškai pritariu, jau daugelį metų giliai ir plačiai besispecializuojančio būtent baudžiamosios teisės praktikoje, advokato dr. Remigijaus Merkevičiaus, pastabai, jog – “LAT argumentavimas, neigiant psichinę prievartą ir žeminimą, stebina dar labiau nei teiginys, kad smūgis delnu į kaklo sritį nesukelia fizinio skausmo”;

iii) Dar labiau stebina LAT požiūris į Kariuomenės drausmės statuto ribų talpumą, kurios atrodo – kai reikia (kai palanku kariuomenei) – tampa erdviomis, giliomis ir guminėmis:

– Viena vertus LAT konstatuoja, kad vado veiksmai neperžengė Kariuomenės drausmės statuto ribų, o tai reiškia, kad sutinkamai su drausmės statuto nuostatomis yra visiškai normalu, priimtina, suprantama ir pateisinama karį terorizuoti kas ~90 minučių (laiko tarpas tarp abiejų epizodų) – “talžant karį dešiniu delnu į kaklą ir krūtinę, pasityčiojamai vadinant “žvairiu”, grasinant prieš karį pakelti koją, įremiant kario petį ir veidą į metalinę spintelę, bei taip prispaudus karį aiškinant, kad spintelė sulankstyta nuo tokių galvų kaip kario ir kad vadui gaila spintelės ir kario galvos“.

– Kita vertus, LAT konstatuoja, kad “atlikti veiksmai buvo vienkartinis atvejis, trukęs trumpą laiko tarpą, o ne sistemingas nukentėjusiojo žeminimas”. – Sunku būtų suprasti koks elgesys peržengtų kariuomenės drausmės statutą – ar jis būtų peržengiamas tik jei karys suluošinamas ar mirtinai sužeidžiamas? Taip pat neaišku kokia apskritai Lietuvos Kariuomenės drausmės statuto paskirtis, kuris dėl savo tariamo talpumo, gali atlikti net nusikaltimų pateisinimo funkciją ir atitolinti baudžiamojo kodekso taikymo sritį. LAT tuo tarpu savo sprendimo plačiau nepaaiškina ir pateiktų argumentų turinio plačiau neatskleidžia t.y. sprendimo nepagrindžia (nemotyvuoja).

iv) Galiausiai – LAT prieštaraudamas sau teigia, kad karys kreipėsi ne į vadovybę, o į motiną, kuri išviešino ir inicijavo smurtautojo persekiojimą, o tai esą paneigia “neigiamus išgyvenimus” ar “neigiamus padarinius”, nors LAT iš esmės ką tik byloje buvo pripažinęs, kad “veiksmai ir žodžiai savo turiniu sukėlė ir išraiškos būdu sukėlė neigiamų, nemalonių emocijų”.
      Teisiškai kas kreipėsi dėl baudžiamojo persekiojimo ir informavo apie padarytą nusikalstamą veiką neturėtų turėti jokios teisinės reikšmės – sprendimą juk priima teismas, būtent teismas (o ne kario motina) nustato svarbias bylai aplinkybes, žemesniųjų instancijų teismai šias aplinkybes nustatė, todėl LAT turėjo jomis vadovautis. Vietoje to – mano požiūriu – LAT iš esmės užėmė vadui patogią poziciją (galimai siekiant nediskredituoti kariuomenės), kad esą, kadangi kario motina iniciavo procesą, tai tik kario motina ir patyrė neigiamus išgyvenimus bei neigiamus padarinius, kurie tuo pačiu – be plastesnės argumentacijos – “nurašomi” kaip nesvarbūs ir nereikšmingi.

v) Reikia turėti išskirtinio ciniškumo, kad tęstinį kario talžymą, įrėmimą į spintelę, grasinimus, patyčias ir menkinimą – galėtum prilyginti “kasdienėms neigiamoms ir nemalonioms emocijoms” – tarsi panašioms į tas, kurias sukelia netikėtai pablogėjęs oras.
      Bet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šioje byloje pademonstruodamas unikalią mentalinę gimnastiką, tą sugebėjo padaryti ir padarė. Vis dėlto, jeigu “neigiamos ir nemalonios emocijos” – kaip jas apibūdino LAT – kariui iš tiesų būtų buvusios tokios mažareikšmės kaip netikėtai pasikeitęs oras ir nebūtų sukėlusios jokio vidinio sielvarto, bejėgiškumo, menkavertiškumo jausmų bei psichologinio nuosmukio – karys turbūt nebūtų skyręs laiko apie jas pasipasakoti motinai bei turint motinos palaikymą, jas išreikšti ir ginti savo poziciją, tiesa?

22. Kaip matyti – senosios prievartos ir patyčių praktikos (“dedovščina”) vis dar veikia ir nėra išgyvendintos iš Lietuvos Kariuomenės. Dar daugiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (mano supratimu peržengdamas jam suteiktą kompetenciją ir tuo pačiu jos neįgyvendindamas) tokias praktikas aprobavo ir normalizavo, pripažindamas, kad jos neperžengia drausmės statuto ribų, todėl yra toleruotinos, teisiškai pateisinamos bei priimtinos.
         J.V. Nyčė teigė, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas – atrodo panašiai ir su šauktiniais, nes net smurto artimoje aplinkoje atveju padėti sau galės tik pats šauktinis, jei jau atsidurs nepalankiame kariniame būryje.
        Kariuomenė oficialiai deklaruoja, kad patyčios kariuomenėje neegzistuoja. Minima, byla, akivaizdžiai paneigia tokią poziciją. Be to – byla yra “šviežia” – bylos aplinkybės vyko 2024-02-13, o LAT nutartis priimta 2025-12-22.
        Natūralu, kad patyčių kariuomenėje “nėra ir nebus”, nes tam, kad jos “būtų” reikėtų, kad žemesniojo lygmens vadas praneštų aukštesnėms grandims apie patyčių buvimą jo, tačiau tuo pačiu būtų laikoma, kad vadas “tinkamai nesusitvarko su savo pareigomis”. Kitaip tariant – nesant efektyvių patyčių prevencijos praktikų, galima “užsimerkti” prieš jų buvimo faktą ir teigti, kad jos neegzistuoja. Tokia pozicija kelia didžiules rizikas, nes pritariant prokuroro skunde išdėstytai pozicijai – “fiziniu smurtu grįsti santykiai tarp karių yra ypač pavojingi, nes jų žinioje yra įvairių rūšių ginklai” – ir kai nėra tikėjimo (pasitikėjimo), kad situacijas galima išspręsti teisiškai, jos sprendžiamos visais kitais efektyviais būdais. Bet atrodo nei kariuomenėje nei apeliaciniame teisme, nei Lietuvos Aukščiausiame Teisme niekas taip toli nežiūri ir tokių pasekmių rizikos realiai nevertina.

///

23. Vaidmuo – rolė, rangas, pozicija, pareigos, statusas – taip tiksliai neatskleidžia to ką įtvirtina teisė. Teisė įtvirtina “character” t.y. veikėją / figūrą. Dalią ne dėlto mes gerbiame, kad ji turi juodą karatė diržą, o dėl užimamų pareigų ir prezidentės vaidmens reikšmės valstybėje. Lygiai taip pat teisėjas negali teisminio posėdžio metu advokatei mestelti – “mergaite su juoda tunika – man nepatinka tavo akių spalva. Todėl tu bylą pralaimėjai”. Nes tai ne namų aplinka – kalbasi ne Jonas su Janina, o vienas vaidmuo (teisėjo) su kitu vaidmeniu (advokatės) ir šie vaidmenys yra saistomi tam tikrų taisyklių. Taip ir kariuomenėje – pagarba yra rangui (pareigoms) ir tai reiškia, kad rangas turi atitikti reikalavimus elgiantis su kitais rangais, tam, kad jis galėtų tinkamai funkcionuoti teisinėje valstybėje. Pagarba. Protokolas. Etiketas. Visa tai turi būti išpildyta.
         Nes čia ne rusų pasaulis, kur su žemesniu rangu gali daryti ką nori – kur teisinės apsaugos neveikia. Čia veikia teisinės valstybės modelis ir šį modelį turi prižiūrėti ir enforcinti (priverstinai taikyti) teismai. Tai yra pamatinė teisminės valdžios funkcija greta teisingumo vykdymo – gyvename nebe sovietmečiu, kai teisė turėjo idealiai atitikti valdžios naratyvą ir valią. Nepriklausomoje Lietuvoje teismai turi savo autonomišką idealą, kurį turi pareigą išpildyti – teisinę valstybę (rule of law) su savo kriterijais ir savo reikalavimais teisinės sistemos subjektams – bet minima byla atskleidžia, kad šis autonomiškas idealas teismų vis dar nėra pilnai priimtas ir įsisavintas kaip savas – jis nėra suprantamas, nėra autentiškas ir vis dar išlieka svetimas teisminei valdžiai. Teisminė valdžia nepozicionuoja savęs kaip nepriklausomos ir savarankiškos, o ne vien vykdomosios valdžios įrankio – nes jei pozicionuotų – man būtų sunku tikėtis kažko mažiau nei visiškai priešingo sprendimo, kuris lemtų bent 100 atlyginimų dydžio moralinę kompensaciją kariui ir realios baudžiamosios atsakomybės taikymą tokiam seržantui, kuris atvirai, viešai ir ciniškai demonstravo panieką ir smurtą prieš jam pavaldų karį. Tokie žmonės negali būti skiriami ir palaikomi galios pozicijose. Juk iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo nesitikėtume ir nelaikytume “normaliu elgesiu”, kad teisėjas po posėdžio išsiplūsta ir išlieja psichologines nuoskaudas ir pyktį ant teismo posėdžio sekretorės ar apsauginio, saugančio įėjimą į LAT? Kodėl čia dvigubi standartai tuomet? Kodėl taikyti savą valdžią karių atžvilgiu galima?
         Teisinė valstybė reiškia tai, kad iškilusias situacijas mes sprendžiame teisiniais instrumentais, nes taip yra paprasčiau ir saugiau. Tačiau teisinė valstybė turi būti efektyvi. Teisinės valstybės sudedamoji dalis ir pagrindinis elementas yra pasitikėjimas valdžios institucijomis. Jeigu nėra pasitikėjimo valdžios institucijomis/teisine valstybe – nebėra ir kalbos apie teisinę valstybę. Yra tik bandymas / siekis ją imituoti. Butaforija. Fasadas. Nieko tikro. – Todėl teismai turi užtikrinti teisinės valstybės funkcionavimą, o ne individualių simpatijų protegavimą, ypač, kai viena figūra akivaizdžiai piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir elgiasi visiškai ne pagal standartus, kurie jai keliami bei netgi viešai ir demonstratyviai ne tik juos pamina, bet ir apskritai nusivalo į juos kojas. Jeigu teisinės valstybės nėra – arba nėra pasitikėjimo, kad ji yra – tuomet gyvenimiškos aplinkybės pradedamos spręsti visais kitais efektyviais ir dažnai brutaliais būdais, kuriuose vienintelė reali problema yra ta, kad neįmanoma kontroliuoti proporcingo atsako į pažeidimą. Vis dėlto drąstiški sprendimai dažnai yra tie sprendimai, kurie veikia. Valstybei tokias situacijas kontroliuoti taptų sudėtinga. Valstybė juk nenori priminti istorijos pamokų, kad vienintelis būdas, kuriuo valstiečiai kada nors sugebėdavo pasiekti reikšmingesnių savo gyvenimo pagerinimų visais atvejais būdavo kolektyvinis, organizuotas smurtas prieš nusistovėjusios (san)tvarkos atstovus? – Smurtas yra vienintelis atsakymas, kai jokie kiti atsakymai neveikia – taip visada buvo, taip visada bus. – Atitinkamai – valstybė turi ginti ne institucijas, kurios ciniškai paneigia pamatines žmogaus teises, o būtent tuos pačius piliečius, kad jie pasitikėtų tuo, jog teisinės valstybės instrumentai yra efektyvūs ir jiems galima deleguoti situacijų sprendimą.

VI DALIS | APIE TEISINĘ VALSTYBĘ IR JOS KRITERIJUS:

24. Lietuva savo idealus sutelkė sąlyginai plonoje knygutėje – LR Konstitucijoje. LR Konstitucijoje įtvirtintų idėjų ir idealų pagrindu tęsiamas ir grindžiamas valstybės gyvenimas. Vis dėlto LR Konstitucija tėra kryptį nurodantis dokumentas, darant prielaidą, jog didžioji dalis Lietuvos gyventojų sutinka su Konstitucijos tekstu ir su Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis bei jas palaiko. Viena pamatinių konstitucinių vertybių yra teisinė valstybė – tai yra pačioje Konstitucijos preambulėje įtvirtintas siekis.

25. Būtina teisinės valstybės egzistavimo sąlyga yra visuomenės pasitikėjimas teisine sistema (ir valdžios institucijomis). Šis kriterijus dažnai pamirštamas ir retai akcentuojamas, laikant, kad teisine valstybe esame vien todėl, kad taip kažkur parašėme – vien todėl, kad tą viešai deklaravome. Teisine valstybe esame tik tiek, kiek pasitikime teisine sistema. Teisinė valstybė neatsiranda, jeigu nėra visuomenės pasitikėjimo teisine sistema.

26. Pasitikėjimas teisine sistema nėra kažkoks hipotetinis, iliuzijomis grįstas aklas įsitikinimas. Tai nėra dogma. Ne, ne – teisinėje valstybėje pasitikėjimas teisine sistema kyla iš atskaitomybės principo įgyvendinimo ir yra grįstas duomenimis ir informacija (tam būtinas skaidrumo principo įgyvendinimas).
         Aš pasitikiu teisine sistema, nes žinau ir turiu duomenis apie tai ką ji daro, kaip daro ir kodėl daro. Jeigu tokių duomenų neturiu – pasitikėjimas teisine sistema neatsiranda. Teisinė valstybė gali veikti tik todėl, kad ji turi piliečių deleguotą mandatą t.y. pačių piliečių valstybei deleguotas galias, kurios deleguojamos darant prielaidą, jog valstybė efektyviausiai ir objektyviausiai paskirstys resursus siekiant bendro gėrio visai visuomenei bei užtikrins tvarų ir darnų visos visuomenės funkcionavimą. Būtent mandato delegavimas reikalauja pasitikėjimo kriterijaus išpildymo.

27. Pasitikėjimas teisine valstybe visada yra duomenimis grįstas apsisprendimas – tai visada yra informuotas pasirinkimas. Aš tikrinu (ir visada galiu patikrinti duomenis), todėl žinau kas ir kodėl vyksta, o man pateikti paaiškinimai yra adekvatūs t.y. išsamūs ir įtikinami, todėl pakankami. Jeigu tokių duomenų nėra, jų patikrinti negaliu arba jie nėra adekvatūs – pasitikėjimo teisine valstybe nėra, o pagrindas deleguotam mandatui yra prarastas. Tokie atvejai reikalauja ekstraordinarinės procedūros, kad jie nesikartotų – kad suteiktas mandatas toliau tinkamai funkcionuotų, o ne būtų naudojamas “kaip papuola”.

28. Demokratija tuo ir yra išskirtinė, kad problemų neini spręsti tada, kai traukinys nuvažiuoja nuo bėgių, o nuolatos tiksliniesi ar traukinys laikosi kurso ir ar vis dar esame ant tinkamų bėgių. Public presence yra būtinas demokratijos atributas – jis negali būti apribojamas tik iki formalumo rinkiminiu laikotarpiu. (Public presence geriausiai verstųsi kaip viešas stovėjimas už institucijos nugaros).

29. Aklas pasitikėjimas nėra teisinės valstybės bruožas.
       Jeigu viskas paslepiama institucijose, kurios yra kontroliuojamos valdžios – mes turime rytų kultūrą. Lietuva jau gyveno santvarkoje, kur informacija, kuri teikiama visuomenei, yra labai ribota ir paprastai tik teigiama ir pozityvi, todėl formuodami savo LR Konstituciją įdėjome dideles pastangas užkirsti kelią tokioms situacijoms ir į pirmą planą siekėme iškelti tautą ir tautos interesus bei žmogų (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms), o ne įstaigas. Institucijos skirtos ne tam, kad privatizuotų duomenis, o tam, kad koncentruotai ir efektyviai galėtų juos pateikti – tik toks aiškinimas atitinka Konstitucijos 5 straipsnį ir jo dvasią, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
       Jeigu institucijos neveikia kaip turėtų – jos neįgyvendina suteikto mandato. Mandatas yra tiesiog prašmatnus žodis, reiškiantis nieko daugiau nei tiesiog tautos deleguotas galias tam tikroms užduotims įgyvendinti – suprimityvinus, tai yra tiesiog “pašlovintas” įgaliojimas t.y. tauta savo galias deleguoja tam, kad užduotys būtų įgyvendinamos efektyviau, o ne tam, kad suteikto mandato pagrindu tautos galios būtų nukreipiamos prieš pačią tautą.
       Atitinkamai – arba tu pats kontroliuoji šį pasitikėjimo pagrindu suteiktą mandatą – arba deleguoji tokią kontrolę kažkokiai struktūrai, tačiau kontrolė visada turi išlikti. Pasitikėjimo be tikrinimo teisinėje valstybėje būti negali. Atsakomybės delegavimas mandato pagrindu niekada negali reikšti, kad piliečiai tampa reikalingi tik kartą per 4 metus, rinkiminiu laikotarpiu. Deleguotą atsakomybę turi būti galima susigrąžinti, jeigu institucija neišpildo suteikto mandato.

30. Istorija mums jau parodė, kas nutinka, kai galingos institucijos ir galingi žmonės yra apsaugomi tylos. Tokia apsauga pradeda kelti grėsmę pamatinėms demokratinėms vertybėms ir pačiai demokratijai. 1940-ieji metai tą parodė.

31. Jeigu kontrolės nėra (arba ji neefektyvi t.y. “miega”) – visa sistema pradeda išsikreipti:

i) Pradžioje išsikreipia viena dalis – nebeatlieka savo darbo, funkcijų, užduočių – neįgyvendina savo paskirties;

ii) Kitos dalys nesikiša – atlieka savo darbą ir pasitiki, kad kažkas sutvarkys tą vieną išsikreipusią dalį;

iii) Ilgainiui išsikreipimas išsiplečia – vis daugiau dalių neatlieka savo darbo, neįgyvendina savo paskirties (t.y. suspenduoja savo pareigų vykdymą), nes tiki kažkokia išorine jėga, kuri turi atlikti priežiūrą, “bet miega”. Negali miegoti. Kažkas turi įgyvendinti kontrolę ir užsiimti aktyvia prevencija, o ne tik paskirstyti galutines pasekmes (ši funkcija deleguota teismams).

iv) Jeigu tokia korupcija plečiasi ir institucijos yra neefektyvios (nes galimai pačios pažeistos), tauta turi atsiimti savo mandatą atgal, nes pasitikėjimas teisine valstybe krinta. O jeigu krinta pasitikėjimas teisine valstybe – nustoja savo galios teisinės valstybės įpareigojimai t.y. atsiranda pagrindas suspenduoti pareigas, kurių vykdymo reikalaujama konstituciniu pagrindu, o kadangi visos pareigos teisinėje valstybėje tiesiogiai ar netiesiogiai kyla iš Konstitucijos – nes Konstitucijos turinį įgyvendina atskiri įstatymai – tai požiūris į teisinę valstybės ir jos kriterijus turi būti labai realus, nes turės materialias pasekmes, kurias beje bus galima ginti Konstituciniu pagrindu t.y. savo pareigų suspendavimu, iki bus pašalinti pažeidimai ir atkurtas pasitikėjimas teisine valstybe.

32. Kontrolę įgyvendinti turi sistemos stabilumu suinteresuota išorinė jėga (sistemai nepavaldi, nekylanti iš pačios sistemos, neturinti jokių ryšių su karjera sistemoje t.y. tokia, kuri negalėtų būti kompromituojama).
       Kadangi visa sistema yra paremta centralizuotu tautos galių įgyvendinimu – vienintelis atsakymas yra decentralizacija. Bent dalinė decentralizacija. Tautos galių sugrąžinimas atgal tautai, tam, kad kritinės situacijos būtų išspręstos ir negalėtų kartotis.
       Kaip tai atrodytų? – Tai turėtų būti kažkas panašaus į tai, ką mes jau iš dalies turime darbo teisės santykiuose, kur sprendimai priimami trišalėje taryboje, kurioje susirenka darbdavių atstovai, darbuotojų atstovai (profsąjungos) bei vyriausybės atstovai – ir jie pasitarimo būdu priima sprendimus. Tai yra daug panašiau į tikrą demokratiją nei tai, ką turime dabar.
      Ką tai reiškia praktikoje? – Praktikoje tai reikštų, kad visuomenės dalis, kurią liečia tam tikri klausimai (pvz. šauktinių tėvai ir šauktiniai), išsirinktų savo atstovus, suformuotų poziciją ir ją svarstytų kartu su kitomis susijusiomis visuomenės grupėmis. – Kiekviena organizacija, kurią liečia tam tikri klausimai, iš esmės decentralizacijos pagrindu, susikurtų sau taisykles ir teisinę bazę, kurioje funkcionuotų. – Tokiu būdu būtų labai efektyviai sprendžiami klausimai – “Ką darome su atvejais, kai pvz. šauktinio galva įremiama į metalinę spintelę, vadui vadinant šauktinį žvairiu ir teigiant, kad vadui gaila ir sulankstytos spintelės ir šauktinio galvos” – toleruojame ar nustatome tam tikrus saugiklius ir kompensacijas? Ir jeigu taip koks būtų tinkamos standartinės kompensacijos dydis tokiu atveju? – Tai būtų tikros demokratijos išraiška. Tai būtų autentiška. Tai būtų tinkamai įgyvendinta tautos apsisprendimo teisė ir tai išspręstų platų spektrą siaurų problemų, kurios iki šiol nėra tinkamai adresuojamos. Tokiu būdu Lietuva taptų valstybe, kurioje piliečiai jaustųsi, kad valstybė yra jų – ir valstybė yra jiems. Ir tai kurtų giluminius vidinio pasididžiavimo savo valstybe jausmus.

VII DALIS | TĖVYNĖS IR VALSTYBĖS SANTYKIS.

33. Lietuvą gynė, saugojo ir jos išlikimą užtikrino – valstiečiai. Pasipriešinimą organizavo valstiečiai. Nuo 1926 metų buvo nuolat aktyviai ir intensyviai skelbiama apie pavojų iš rytų – pasipriešinimą rusams, apie planuojamą gynybą, opoziciją. Valstiečiai turėjo susimokėti – mokesčiai buvo aukšti. Gynybos biudžetas sudarė tarp 30-40 % viso tuometinio biudžeto (2026 metais – skiriama ~25 % viso biudžeto t.y. 5 % šalies BVP). Ginklai ir karinė technika buvo supirkta iš esmės nežiūrint į kainą. Ir viskas buvo atiduota priešui nepaleidus nė vieno šūvio – vos gavus pirmąjį ultimatumą. Tokia trumpa buvo centralizuotos gynybos pabaiga.
         Valstiečiai tuo tarpu turėjo gintis patys. Decentralizuotai. Savarankiškai. Miškuose. Tais ginklais, kuriuos turėjo arba kuriuos sugebėjo gauti, išsikeisti ir įgyti be valstybės paramos, paskatos ir pagalbos. Iš esmės visas pasipriešinimas buvo paremtas prasta, lengva ginkluote ir strateginiu atsitraukimu į miškus – ir tai buvo vienintelė reali valstybės rezistencija. Nes valstiečiai kovojo ne už valstybę – valstiečiai kovojo už Tėvynę – už savo valsčių, kaimą, kiemą. Valstiečiai kovojo už Lietuvą ir tai ką įžvelgė potencialioje laisvos Lietuvos ateityje.

34. Už nepriklausomybę visada kovojo jauni žmonės. Idealų vedini žmonės. Didžioji dalis Sausio 13-osios aukų buvo jauni žmonės (17, 17, 21, 22, 23, 24, 24, 28, 35, 38) – tik keli vyresni nei 40 metų (47, 49, 51, 53). Romas Kalanta (24) susidegino (1967 m.) gindamas Lietuvos idėją ir tikėdamas Lietuvos idėja. Romui Kalantai, o beje ir kitiems jauniems savo gyvybe vardan Lietuvos rizikavusiems žmonėms, Lietuva reiškė laisvę laisvai reikšti įsitikinimus, laisvę keliauti, laisvę mąstyti ir veikti – ir visas šias idėjas jie įkūnijo Lietuvos asmenyje – nepriklausomos valstybės asmenyje. Romas Kalanta matė laisvą Lietuvą kaip platformą kurti, reikštis ir mylėti. Platformą, kuri sudaro sąlygas vystytis, augti ir klestėti. Tai yra tos idėjos, kurias galima vadinti Tėvynės idėjomis – nes Tėvynė (nuo žodžio Tėvas, Tėvynainiai) yra susijusi pirmiausia su tuo, kas tavimi rūpinasi, kas nori ir siekia tau gero. Laisvos Lietuvos idėja šiems žmonės reiškė saugų prieglobstį, kuriame užtikrinamas patogus materialinis būvis. Tokia buvo valstybės idėja, dėl kurios jie kovojo ir dėl kurios buvo verta aukotis.

35. Romo Kalantos idėjos išsikreipė. Idealiai išsikraipė. Ideologinė kova už Lietuvą, kaip Tėvynę, netrukus buvo paversta pragmatine kova už valstybę turinčią savo abstrakčius interesus, sudarytus iš įvairių interesų grupių interesų – kuriuose, Lietuva matoma tik kaip ekonominė priemonė gerbūviui sukurti, pagerinti ar perimti. Kalantos kovoje niekada nebuvo ideologinio siekio užtikrinti, proteguoti ir apsaugoti pvz. V. Uspaskicho ir panašių į jį turtinius interesus. Tai tapo Lietuvos valstybės užduotimi. Valstybės interesai visada skiriasi nuo interesų, tų, kuriuos omenyje turėjo kovoję už valstybę ir ją gynę.

Uspaskich yra puikus pavyzdys iliustraciniais tikslais – kaip galima – nei turint lietuviškos pavardės, nei tėvų gyvenusių Lietuvoje, nei kovojus nepriklausomybės aušroje (Sausio 13-ąją) nei jos naktyje (okupacijos metu) – atvykti į Lietuvą ir išskirtinai palankiomis sąlygomis suprivatizuoti didelę teritoriją su pastatais Kėdainiuose ir toliau gyventi klestintį gyvenimą.
Tai yra iš tiesų unikalios ir retam lietuviui pasiekiamos sėkmės pavyzdys.

 

36. Mano prosenelis – Kazimieras Vaškas (g. 1894) – buvo vienas iš Lietuvos laisvės kovotojų – aktyvus Lietuvos partizanas, priklausęs Pušaloto partizanų būriui ( – dar vadinamai “Mirties kuopa” dėl ypatingo pasiryžimo – šie vyrai buvo pasižadėję geriau žūti nei trauktis ir pasiduoti bolševikams – vien dalinio pavadinimas rodo, kad šie kariai vykdavo į pačias pavojingiausias užduotis), minimas būrys atliko kritinį vaidmenį ginant šiaurės Lietuvą nuo bolševikų 1919 m. pavasarį.
         Kazimieras Vaškas į partizanų gretas – Pušaloto partizanų kuopą – įstojo pačiomis sunkiausiomis dienomis (1919-01-27) – bolševikams jau užėmus didžiąją dalį Lietuvos – ir ėjo antrojo partizanų būrio vado pareigas. Šis būrys (30-50 vyrų, kurių priešakyje tiesiogiai į mūšį eidavo prosenelis) veikė beveik izoliuotas nuo Lietuvos kariuomenės ir buvo viena pamatinių dalių iš kurių vėliau susiformavo Joniškėlio partizanų mirties batalionas (1500 vyrų – didžiausias kada nors Lietuvos teritorijoje veikęs nereguliarus karinis vienetas | įprastai batalioną sudaro – 600 – 1000 vyrų).
         Prosenelio vadovaujami ir tiesiogiai į kautynes vedami vyrai kovojo vienose įnirtingiausių kovų Pasvalio regione (Kautynės prie Pasvalio 1919-04), dalyvavo tiesioginiuose susirėmimuose su bolševikais strateginėse vietose (Ustukių, Vytartų bei Šimonių apylinkėse) ir sugebėjo sulaikyti kur kas gausesnes bolševikų pajėgas, neleisdami jiems prasiveržti giliau į Lietuvos teritoriją, o vėliau (1919-05) – kartu su Joniškėlio partizanais –  perėjo į puolimą ir prisidėjo prie bolševikų galutinio išstūmimo iš Joniškėlio, Linkuvos ir aplinkinių miestelių. Joniškėlio partizanų batalionas pasižymėjo tuo, kad sugebėjo savarankiškai kontroliuoti didelę teritoriją (Pasvalio, Biržų, Linkuvos apylinkes) dar iki ten pasirodant pagrindinėms Lietuvos kariuomenės pajėgoms.
         1919-08-22 prezidento įsakymu – prosenelis už narsą buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu (t.y. vienu aukščiausių Lietuvos valstybės karinių apdovanojimų už drąsą – už tiesioginį vyrų vedimą į puolimą ir vadovavimą kariams kritinėmis akimirkomis. Apdovanojimas (Nr. 4575) pagamintas ir išduotas 1930-02-15), be to prosenelis buvo vienas pirmųjų žmonių, kuriems už nuopelnus ir drasą buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio (1918-1923) teisinis statusas [Paminėjęs šaltinis Nr. 1 – Versmė; Nr. 2 – PDF – Devintasis Vytenio Pulkas (žr. – 31psl.; 263 psl.)], (žemiau pateikiamų ištraukų nuoroda).

 

37. Ironiška, kad prosenelio giminės linija – nepaisant atkurtos Lietuvos – gali sau leisti tik gerokai žemesnį nei pvz. V. Uspaskicho pragyvenimo lygį. – Vadinasi prosenelio kova nepasiteisino. Gerbūvis nutekėjo kitiems. Prosenelio šeima neraškė jo kovos ir pasiaukojimo vaisių – bet dalijosi pasekmes karta iš kartos – gyvenimą kaime, skurde ir nepritekliuje. Maža to – visa šeima turėjo amortizuoti ir aklimatizuoti psichologines traumas parsineštas iš mūšių. Tai nėra geras gyvenimas. Tai dažnai siaubingos traumos, kurios yra tiek stipriai žalojančios, kad vienokia ar kitokia forma keliasi iš kartos į kartą. Tai yra aukšta kaina, kurią turi patirti ir sumokėti visa šeima, nors tiesiogiai ir nedalyvavo kare.
         – Ar daug nupirko toks prosenelio vyriškumas? Pasiaukojimas už Tėvynę? – Nebebuvo prosenelio – nebebuvo ir kam rūpintis jo šeima, šeimos gerove ir apsauga. Pavojingais posūkiais pasirinko prosenelis savo gyvenimą vesti. Aukštos rizikos statymai teko tiek jam, tiek jo šeimai. O pasekmės sekė per visą giminę.
         Patiklumas nepasiteisino ir nulėmė pražūtį. – Nei prosenelis nei jo šeima negyveno Vilniaus centre, klasikiniame 7 kambarių bute, aukštomis lubomis. Ten gyveno tie kiti – svarbesni – nekovoję mūšy, bet tinkamu metu buvę tinkamoje vietoje. Valstybė žiūri atmestinai – esą kovotojai už valstybę yra pakeičiami, todėl po mūšio nevertingi ir nevertinami – tarsi tiesiog atlikę savo rolę.
         Prosenelis nesuprato, kad tai už ką tu kovoji nėra tai ką tu gausi, ypač jeigu kovoji prieš kažką (apibrėžimas per neiginį).
         Kovoti už kažką ir kovoti prieš kažką yra du skirtingi dalykai.
         Pirmasis (kai kovojama už kažką) – generuoja konkretų, materialų, apčiuopiamą rezultatą.
         Antrasis (kovoti prieš kažką) – paklaidina nesibaigiančiose kovose, paverčia tave aplinkybių auka ir sudaro sąlygas manipuliuoti – leidžia nukreipti tave kovoti kažkieno interesų vardan, paliekant tave su visomis individualiomis rizikomis ir pasekmėmis. Patogus “pėstininkas” ir nieko daugiau. Esi naudingas tik kol esi kovingas, bet vėliau tau esą niekas nieko neskolingas.
         Toks yra esminis skirtumas ir kertinė takoskyra – tarp kovos už gėrį nuo kovos prieš blogį – tai yra du fundamentaliai skirtingi keliai, nešantys kardinaliai skirtingas pasekmes ir rezultatus.

Buvo ir alternatyvių pasirinkimų – A. B. T. senelis turėjo kitą požiūrį – tiesiogiai rūpintis savo šeima, jos gerbūviu ir apsauga. Daryti viską, kad prisiimamos rizikos nauda, tiesiogiai maitintų ir turtintų jo šeimą. Priešintis ekonomiškai – metai iš metų plukdant kontrabandą. Rezultatai akivaizdūs. Tų, kurie rūpinosi valstybe, pastangos buvo nuvertintos, pamirštos ir neįvertintos – gyvos tik senuose laikraščiuose ir artimųjų giminaičių atmintyje. Tuo tarpu tų, kurie savo šeima rūpinosi tiesiogiai – proanūkiai gyvena Nidoje, veda laidas ir klesti.

Galų gale – svarbu, kam nuteka tavo pastangų nauda ir kas mėgausis tavo sukurta verte.

Nes, kai kova baigiasi – Tėvynė virsta valstybe, tada valdžia, tuomet administracija su šalta biurokratija, kuri žiūri tik biurokratinių ir valstybės interesų. Valstybės interesai yra platformos interesai, savyje derinantys daugybės skirtingų interesų grupių interesus (nuomones, požiūrius ir siekius). Todėl valstybės interesai gali būti labai toli nuo interesų, tų, kurie kovojo už valstybę.
         Valstybė nėra šeima – niekada ja ir nebuvo – niekada taip ir nesielgė.
         Valstybė yra platforma ir platformą verta ginti, nes ji (jeigu ji) įgyvendina idealus už kuriuos verta kovoti ir kuriuos verta ginti. Bet valstybė neturės intereso žiūrėti geriausių tavo interesų, nebent esi labai arti aukščiausiųjų sluoksnių valstybėje. Pvz. V. Uspaskichas akivaizdžiai yra. Nors jis nekovojo nepriklausomybės aušroje Sausio 13-ąją nei jos naktyje per okupaciją.
         Kai pastangos neatsiperka – jos sunyksta. Kai valstybė nevertina – jinai nebeturi ką vertinti.
         Jeigu valstybė abejinga – tai kieno tai valstybė ir kam ji tarnauja?
         Maroziškas mentalitetas – tik sau ir savo šeimai – nebėra pakankamas, kai kalbame apie tokios apimties struktūras kaip valstybė ir kurstomos ambicijos dėl jos atkūrimo.
         Valstybė gali susidėti iš 20 Lietuvų – Vilniaus Lietuvos, Kauno Lietuvos, Skuodo Lietuvos, Kariuomenės Lietuvos ar žemvaldžių ir žemdirbių Lietuvos – kiekviena iš kurių, turi savo interesų ir turi juos derinti tarpusavyje, kad valstybė efektyviai funkcionuotų – tačiau nei viena iš Lietuvų negali pamiršti ir apleisti tų, kurie aukojosi dėl Lietuvos idėjos ir pasiekus pergalę liko rankose su trumpuoju šiaudo galu (t.y. be nieko arba tik su tuo ką turėjo prieš kovą). Nepasisekė – bet tik tau ir tavo šeimai – kiti kaip lygiaverčiai sėdės prie dalybų stalo, pastatyto tavo pastangomis, tavo krauju ir tavo pasiaukojimu – jie pasidalins naujai suformuotą platformą, o visi šios platformos esami ir būsimi turtai ir gerbūvis atiteks ir bus paskirstyti saviems.
         Platformos žavios tuo, kad jos, suteikdamos pagrindą veikti kitiems (kurti bei gyventi), pačios auga ir didėja, klesti ir turtėja – vadinasi visada yra ir bus ką dalintis. Bet – kur nuteka viso augimo vaisiai ir kodėl 90 % turto ir pajamų susitelkia mažiau nei 0,1 % rankose, kai likusius 10 % turto ir lėšų turi dalintis į artimą ratą nepatenkantys 92 % Lietuvos – diskusijų nėra ir jų vengiama.
         Vieni tampa savininkais ir akcininkais – kitiems tenka mokėti duoklę pirmiesiems už galimybę nuomotis teisę naudotis. Bendras turtas už kurį tarp kitų dalykų buvo bendrai kovota, patogiai atsiduria “savose” rankose – ir kurti, reikštis bei mylėti tampa iššūkiu, nes reikia išgyventi tarp tų, kurie itin palankiomis sąlygomis spėjo susiprivatizuoti viską už ką buvo kovota – kas buvo Lietuvos, kas buvo bendra, kas buvo visų ir visiems, o tapo privatu, neliečiama ir atitverta.
         Šioje dalyje valstybė nusišalina – “kaip jau jūs viduje pasidalinsite, taip ir bus, juk tauta esate”. O interesų grupės tampa nebroliškos – vieni visada buvo gudresni nei kiti, tačiau tuo pačiu visada stokojo drąsos, pasiryžimo ir narsos, todėl visada reikėjo “tų kitų” – mažiau gabių, bet parankių. Į mūšį – kartu, nes juk bendras reikalas – “Tėvynė šaukia!” – tačiau po mūšio – “Grįžk, valstieti, ir gyvenk savo kaime – tu ne prie chebros, mes tau nieko neskolingi, o vidinius klausimus (įskaitant ir naujai įgyto turto pasidalinimo) išsispręsim ir be tavęs – tu neturi kėdės prie mūsų stalo ir mes jos tau nesiūlom. Buvai reikalingas, kol buvo priešas – kol buvo ką prarasti, kol buvo ką laimėti. Mūsų interesams tavo, valstieti, idealai nepalankūs, ir jų netoleruosim, neginsim ir neproteguosim.”
         Tokia pozicija būtų adekvati (t.y. suprantama) ir sąžininga tik vienu atveju – jei visos šios sąlygos (tiek kovos, tiek ir kas vyks po kovos), būtų buvusios išviešintos iš anksto – prieš dengiantis brangiu Tėvynės vardu.
         Ir jeigu mes nemokame dalintis valstybės – galbūt tai reiškia, kad mes nenusipelnome turėti valstybės? Istorija tai demonstruoja itin niūriais pavyzdžiais:

– 1795 m. – III padalinimas ir Liberum Veto, kuris užkirsto kelią priimti efektyviems ir valstybei naudingiems sprendimams, o vietoje to, pasitelkus Liberum Veto, valstybė buvo naudojama tik kaip įrankis tuometinių valdytojų turtinių interesų ir įgyto status-quo protegavimui;

– 1559 m. – Liublino unija, lėmusi susijungimą su Lenkija ir Lietuvos dekadensą iki pat III padalinimo;

         Vienos ar kelių šeimų kulto – paskirstant viską kas vertinga tarp “savų ir nesavų” – nepakanka tokio didelio darinio kaip valstybės mechanizmas tęstinio funkcionavimo užtikrinimui. Nepakanka, nes tauta tokiu atveju tampa nereikalinga. Bendras gėris ir valstybės turtas, turi tarnauti suverenių savininkų sąjungos idėjai įgyvendinti ir palaikyti – ši inspiracija kritiškai svarbi tam, kad valstybė išlaikytų savo perspektyvą, savo galią ir potencialą.

 

VIII DALIS | APIE PRIESAIKAS. JŲ REIKŠMĖ. KONTEKSTAS. TEISINĖS PROBLEMOS.

38. Karių (o ypač šauktinių) priesaika teisiniu ir teoriniu požiūriu yra išskirtinai įdomus fenomenas. Atrodo, kad niekas jo nesupranta, į jį nesigilina ir juo nesidomi – niekas nei analizuoja nei plačiau paaiškina – kas tai per priesaika, kam ji duodama, kokia jos struktūra, kokie padariniai ir kaip ji veikia apskritai. Per sudėtinga tema. Bet priesaika privaloma ir nuolat duodama. Kadangi šis straipsnis yra mano paties inspiruotas, talpinamas mano paties tinklapyje ir jo rašymas taip pat remiamas mano paties – tuo pačiu galiu bent paviršutiniškai aptarti ir su priesaikos davimu aspektus bei savo įžvalgas, ypač, kadangi daugiau niekas to nedaro ir šios temos vengia.

39. Praktinė situacija – 2020 metų atvejis – šauktinis atsisakė prisiekti (ir keltis iš lovos), argumentuodamas, esą priesaika varžo jo laisvę. Tai įdomi argumentacija. Kariuomenė tokius ir susijusius veiksmus kvalifikavo kaip “vado įsakymo nevykdymą” ir pradėjo baudžiamąją bylą, po kurios šauktinis buvo pašalintas iš kariuomenės (tikslumo dėlei – kadangi šauktinis taip pat nesikėlė iš lovos, lieka neaišku, kiek buvo nubaustas už nesikėlimą iš lovos, o kiek už atsisakymą prisiekti).

         – Kas seks toliau?
         – Atsisakymas atsižadėti savo tėvų irgi bus laikomas vado įsakymo nevykdymu?
         – Atsisakymas išpažinti budizmą, nes taip vadas nurodė, irgi bus vado įsakymo nevykdymas?
         – Juk jau žinome, kad vadas gali duoti įsakymą “išjungti savo draugą” ir kad – pasirodo – tai normali praktika (D. Teresiaus atvejis – žr. šio straipsnio – 8.2. VII dalį).

Šaltiniai – DELFI | TV3
https://www.delfi.lt/news/daily/law/sauktinis-atsisake-deveti-lietuvos-kario-uniforma-ir-nevykde-vado-isakymu-maistavau-nes-nenorejau-tarnauti-85002941
https://www.tv3.lt/naujiena/video/vyras-kariuomeneje-atsisake-prisiekti-tevynei-atsipirks-keliais-simtais-euru-n1054370

 

40. Priesaikos institutas, Lietuvoje jeigu ir buvo tyrinėtas – tai tik paviršutiniškai, panašiai kaip geros moralės kategorija. Nesusidūrusiam – gali būti visiškai neaišku kas tai per priesaika, kaip ji veikia, kam ji reikalinga ir kokia jos struktūra. “Kažkoks įsipareigojimas valstybei”, “pilietiškumo gestas” arba “tradicijų sekimas” gali būti tai, ką daugelis supranta kaip priesaiką – bet tai nepakankamas priesaikos konteksto ir turinio atskleidimas, nes toks apibūdinimas per daug koncentruojasi tik ties atskirais dekoratyviniais aspektais, visiškai pamiršdamas to ką bando apibūdinti turinį. Taigi pirmiausia, labai suprimityvintai, supaprastintai ir tik bendrais bruožais aptarsime šią miglotą kategoriją, kad ji taptų skaidresnė ir mažiau painiojanti (panašiai kaip padarėme ir su “tikro vyro” kategorija).

41. Struktūra. Kalbant labai supaprastintai ir buitiškai – karinė priesaika savo esme yra labai panašu į vienašalį sandorį, sudaromą prisijungimo būdu, iš esmės nesigilinant į jokias sąlygas ir jų nežinant. Derybų dėl sąlygų turinio iš esmės nėra, jos netgi nėra paaiškinamos. Priesaika yra vienpusė – ją duoda tik šauktinis (karys) – valstybė savo įsipareigojimų šauktiniui (kariui) nesuteikia. Tuo šauktinio (kario) priesaika iš esmės skiriasi nuo pavyzdžiui santuokinės priesaikos, kuri yra abipusė t.y. kiekviena šalis duoda priesaiką kitai šaliai, todėl šių dviejų tipų priesaikos savo svorio kategorijomis iš esmės skiriasi. Šauktinis vienašališku valios išreiškimu, duodamas priesaiką, iš esmės prisijungia prie jau iš anksto paruoštos ir struktūrizuotos sistemos, nesvarbu supranta jis tai ar ne. Buitinė analogija galėtų būti telekomunikacijų sutartis – “paspausk sutinku = gausi internetą”. Kokiomis sąlygomis gausi internetą ir kokios yra kitos susijusios sąlygos – neaiškinama – tiesiog sudaromas sandoris.

42. Priesaikos davimą būtų galima laikyti kontraktu, sudaromu prisijungimo būdu t.y. prisijungiant prie iš anksto kitos šalies paruoštų ir sudėliotų sąlygų sistemos. Tai nebūtų tikslu, nes priesaika nėra kontraktas. Priesaika yra gerokai daugiau nei tik paprastas kontraktas. Pati kariuomenė, savo vaizdo įrašuose, kuriuose filmuojamas priesaikos davimas (žr. nuo 02:59), nurodo, kad “priesaikos davimo ritualas”, yra “šventas ir iškilmingas aktas”, atliekamas “iškilmingos ceremonijos metu”. “Ritualas” ir “ceremonija” bei “šventas aktas” man indikuoja apie gerokai didesnius nei vien tik teisinius įsipareigojimus. Bet kadangi mano pagrindinių žinių bazė kyla iš prievolių teisės, o ne iš šamanizmo, tai ir šiame straipsnyje, mano analizė didžiąja dalimi bus paremta būtent teisinėmis įžvalgomis. Pirmiausia reikėtų padaryti būtinus atribojimus, kurie daugeliui nėra akivaizdūs:

i. Sutartys ir sandoriai yra paprasčiausia mums suprantama ir plačiausiai žinoma susitarimų forma. Sandoriai ir sutartys (agreements) iš esmės yra mažiausiai rafinuota ir primityviausia formalizuotų susitarimų forma, nepasižyminti “sluoksnis ant sluoksnio” sukrautomis sąlygomis. Sutartys (agreements) retai būna ilgos – apimtis paprastai tėra puslapis ar kartais du. Paprastai tai “vienos dimensijos” dokumentas – “aš atliksiu, tu sumokėsi” – skirtas išpildyti tik įrodomąją funkciją t.y. kad susitarimas dėl pvz. darbų atlikimo tarp šalių realiai egzistavo. Kai operuoji šimtais eurų, tokia, vienkartiniams atvejams skirta sutartis paprastai yra patenkinamai pakankama (neidealu, bet galima dirbti ir su tuo, nes net tokia sutartis geriau nei nieko).

ii. Kontraktai (contracts) tuo tarpu paprastai yra gerokai rafinuotesnis instrumentas – tai yra platūs daugiasluoksniai susitarimai, turintys atskiras struktūras ir ištisas sistemas (paprastai – bendroji dalis su pagrindinėmis sąlygomis, specialioji dalis su specialiosiomis sąlygomis, ir tuomet individualūs užsakymai, formuojami kaip atskiri priedai, kurie gali turėti savo papildymus ir kuriems galioja visos aukščiau išvardytos nuostatos iš bendrųjų ir specialiųjų sąlygų). Iliustratyvus kontrakto pavyzdys gali būti dokumentai pasirašomi banke – imant paskolą ar atidarant banko sąskaitą – banko sutartys savo kompleksiškumu, turiniu ir struktūra reikšmingai skiriasi nuo įprastų, buitiniame civiliniame gyvenime sudaromų sutarčių (agreements).
           Galima netgi teigti, jog kontraktai (contacts) sudaromi iš daugybės sutarčių t.y. “aš atliksiu, tu sumokėsi”, “jeigu įvyks aplinkybė X, tuomet prasidės procesai X, Y, Z”, “kilus komplikacijoms X – jos bus sprendžiamos dokumento Y nurodoma tvarka”. Kontraktai paprastai skirti nevienkartiniam, o tęstiniam naudojimui, todėl stengiamasi mažai dalykų palikti atsitiktinumui. Kontraktai atlieka ne tik įrodomąją funkciją, bet ir prevencines bei organizacines (informacines) funkcijas, nustatydami aiškias procedūras, tiems atvejams, jei santykiai nesiklostytų taip sklandžiai kaip buvo tikėtasi. Kontraktų apimtis paprastai sudaro bent 10 – 30 lapų. Kai vieno dokumento pagrindu operuoji šimtais tūkstančių eurų ar dešimtimis milijonų – tu nori puikiai paruoštos ir tavo interesus tinkamai saugančios sutarties.

iii. Ritualai, mano supratimu, yra dar daugiau nei tik daugiasluoksnis dokumentas. Ritualas yra ištisas milžiniškas “kontraktų kambarys” – turintis savas taisykles, savus fizikos dėsnius, savą tvarką ir savus fundamentalius veikimo principus – tarsi “mega kontraktas”. Ritualas sudaromas iš tūkstančių sluoksniais sukrautų kontraktų, dažnai įtraukiančių daugybę susijusių šalių, kiekvienai kurių priskiriama atskira, individuali rolė, dažnai saistoma savarankišku, individualiu kontraktu. Analogijos tikslais – atitikmuo galėtų būti valstybė, kuri turi milijonus įvairių sutarčių, tik viena kurių yra su konkrečiu pvz. Kauno pirmosios instancijos teismo teisėju – šiuo aspektu pačios valstybės organizacinė struktūra galėtų gerai iliustruoti ritualo techninę ir veikimo struktūrą. Kadangi ritualas yra toks “mega instrumentas” – dažnai niekas nesivargina aiškinti jo sąlygų, nes tai yra tiesiog sizifo darbas. Tai nereiškia, kad sudarytas kontraktas ar prisijungimas prie ritualo neįtakoja to kuris prisijungė – tai reiškia tik tai, kad prisijungiantysis iš esmės paliekamas tamsoje dėl to į kokį sandorį jis įeina ir kokios pasekmės iš to seks vėlesniuose gyvenimo etapuose.

43. Viena vertus keista girdėti apie ritualus, ceremonijas ir šventus aktus valstybės struktūroje, nes esame teisinė valstybė, kurioje bažnyčia atskirta nuo valstybės (Konstitucijos 43 straipsnio paskutinė pastraipa – “Lietuvoje nėra valstybinės religijos”). Tuo tarpu ritualinės ceremonijos man siejasi būtent su religiniais santykiais, o ne teisiniais. Teisiniai santykiai turėtų būti aiškiai ir konkrečiai apibrėžti, nurodant kokios konkrečios teisės ir pareigos sukuriamos, kokiu pagrindu jos atsiranda bei kiek ilgai jos galioja. Dabartinės priesaikos institutas šių imperatyvų neišpildo, todėl neaišku kokiu teisiniu pagrindu religinio fundamentalizmo instrumentai įsiskverbė į teisines struktūras ir valstybės valdymą apskritai – bei, atitinkamai, kiek priesaikos davimas, tokia apimtimi, kur priesaika nėra nustatomos konkrečios teisės, pareigos (įsipareigojimai) bei jų galiojimo terminas, atitinka Konstituciją ir jeigu neatitinka Konstitucijos – kiek nelegitimūs atsisakymai nuo priesaikos davimo (Konstitucija juk yra tiesioginio taikymo aktas – Konstitucijos 6 straipsnio pirma ir antra pastraipos) (Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai – Konstitucijos 7 straipsnio pirma pastraipa).

44. Kita kolosali teisinė (ir ne tik teisinė) problema yra – kam priesaika yra duodama, kas tai per ritualas ta priesaika bei kokias pasekmes šis ritualas neša. Įprastai manoma, kad prisiekiama yra LR Konstitucijai, jos saugomoms vertybėms ir idealams. Bet taip nėra – prisiekiama tik padėjus ranką ant Konstitucijos (ir tik kartais – pvz. Seimo narių atveju). Priesaikos savo turiniu yra iš esmės skirtingos.

– Karių priesaika skamba taip (LR Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (KASOKTĮ) 23 straipsnis):

„Aš, (vardas, pavardė), be išlygų prisiekiu:
ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai,
negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę,
sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo vadų įsakymus,
saugoti visas man patikėtas paslaptis;
pasižadu būti doras ir garbingas Lietuvos karys. “
[Tepadeda man Dievas.] – (ši dalis pasirinktina, kitos teksto dalys – ne);

– Seimo narių priesaika skamba taip (LR Seimo statuto 3 straipsnis):

„Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai;
prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą;
prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.“
[Tepadeda man Dievas.] – (ši dalis pasirinktina, kitos teksto dalys – ne);

– Prezidento priesaika skamba taip (LR Prezidento įstatymo 4 straipsnis):

„Aš, (vardas, pavardė),
prisiekiu Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą;
prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas;
prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.“
[Tepadeda man Dievas.] – (ši dalis pasirinktina, kitos teksto dalys – ne);

[Palyginimui – Europos Parlamento nariai priesaikos neduoda – jie pasirašo skaidrumo ir etikos deklaracijas, kuriomis įsipareigoja vengti interesų konfliktų ir laikytis elgesio kodekso]

45. Kas yra unikalu, kad ištikimybę Konstitucijai priesaikos metu išreiškia tik LR Prezidentas. Kas yra bendra – kad visais atvejais priesaika duodama Lietuvos Respublikai (o ne Konstitucijai ir jos saugomoms vertybėms). Tuomet – kas yra ta Lietuvos Respublika / Lietuvos valstybė?
         – Valstybė yra hierarchinė struktūra, kuriai priesaikos pagrindu šauktinis perleidžia savo pavaldumą. Tai yra pavaldumo struktūra. Karys įsipareigoja kariauti už struktūrą – ne už idealus, kurie yra deklaruoti kaip būdingi šiai struktūrai. O struktūros idealai gali būti visiškai kitokie nei LR Konstitucijos idealai – šie dalykai prasilenkia, bet kariai ištikimybės Konstitucijai neišreiškia ir negali išreikšti (sakinys – “be išlygų prisiekiu”). Šių aplinkybių šviesoje atsiskleidžia pagrindinė kolosali teisinė (ir ne tik teisinė) problema:

1. Karys priesaikos metu, (numanomai neterminuotam laikotarpiui), išreiškia valią ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai. Karys šiame kontekste dažnai yra šauktinis, kuris neturi visiškai laisvos valios ir nebūtinai savo noru yra atvykęs į dalinį, kuriame turi duoti priesaiką;

2. Minimas karys (šauktinis) yra Lietuvos Respublikos pilietis. Jis turi teises ir pareigas, kurias pripažįsta ir gina LR Konstitucija. LR Konstitucija nurodo, kad asmens teisės ir laisvės yra prigimtinės (Konstitucijos 18 straipsnis) t.y. Konstitucija nesukuria ir nesuteikia teisių ir laisvių, o jas tik pripažįsta t.y. tik konstatuoja realaus gyvenimo faktą ir patvirtina jo buvimą. Tai, kad Konstitucija ne tik pripažįsta ir gina žmogaus laisves ir teises, bet ir laiko jas prigimtinėmis reiškia, kad Konstitucija laiko šias teises ir laisves, ne kylančiomis iš Konstitucijos, o egzistuojančiomis virš Konstitucijos ir nepriklausomai nuo Konstitucijos. Konstitucijos nuostatos be kita ko numato, kad:

i) Žmogaus laisvė neliečiama (Konstitucijos 20 straipsnis);
ii) Žmogaus asmuo neliečiamas (Konstitucijos 21 straipsnis);

t.y. Konstitucija įtvirtina asmens laisvės garantiją. Vienas pamatinių asmens laisvės kriterijų yra suverenumas (asmens autonomija ar “vidinis suverenitetas”). Suverenitetas reiškia, kad asmuo nėra kažkam pavaldus, nėra kažkam subordinuotas, kad yra atskaitingas pats sau ir pats savarankiškai gali spręsti ką veikti ir kuo užsiimti t.y. laisvas asmuo yra savarankiškas ir autonomiškas, o ne klausantis kažkieno nurodymų ir komandų ar priklausantis nuo tokių nurodymų ar komandų.

3. Priesaikos metu – asmens autonomija, savarankiškumas ir suverenumas – išnyksta.
Priesaika duodama hierarchinei struktūrai valstybės asmenyje, tokiu būdu iš esmės atsižadant savo laisvės t.y. prigimtinės teisės, kuri atiduodama tariamai laisva valia iškilmingos ceremonijos metu.
           Davęs priesaiką asmuo – iš esmės jis atsisako LR Konstitucijos suteiktų garantijų. Virš savęs, virš savo autonomiškumo, virš savo laisvės ir virš savo laisvos valios, jis “pastato” kažkokią valdymo struktūrą, kuriai tampa pavaldus ir nuo kurios tampa priklausomas. Neterminuotai. Priesaikos metu šauktinis visam gyvenimui subordinuoja save pavaldumo struktūrai, pavadinimu Lietuvos valstybė, kuri savo esme yra tiesiog hierarchinė struktūra. Šioje dalyje kyla natūralus klausimas – kodėl šauktinis, atlikdamas karinę tarnybą, privalo (ir yra verčiamas) žemesnės galios teisės akto (LR KASOKTĮ 23 straipsnio) pagrindu, atsisakyti garantijų, kurias užtikrina ir gina aukštesnės galios teisės aktas (LR Konstitucija), kuris be kita ko pripažįsta minimas asmens laisves kaip esančias virš Konstitucijos t.y. laiko šias teises ir laisves prigimtinėmis, o ne kylančiomis iš Konstitucijos? Kodėl taip lengvai paneigiama konstitucinė laisvės garantija, visam gyvenimui subordinuojant t.y. paliekant priklausomu, tolesnį šauktinio gyvenimą, nuo pavaldumo struktūros (kas ją beužimtų)?
           Tokia situacija GALBŪT būtų dalinai pateisinama, jei tai būtų pilnai informuoto, savanoriško apsisprendimo dalis – Seimo narių atveju – jie patys pasirinko Seimo narių kelią, jie gaus atitinkamą uždarbį ir kompensacijų paketus, todėl GALBŪT mainai gali būti laikomi bent dalinai lygiaverčiais.
           Bet šauktiniai yra absoliučiai priešingoje padėtyje, todėl jų atžvilgiu tai yra prievarta. Ir tokia prievarta devalvuoja priesaikos reikšmę tiems, kurie iš tiesų turi giluminius jausmus Lietuvos valstybei ir dėlto duoda priesaiką t.y. šauktinių vertimas duoti priesaiką, devalvuoja priesaikos reikšmę ir vertę tikrųjų karių (tarnaujančių iš pašaukimo ir asmeninės iniciatyvos) atžvilgiu.

4. Dar daugiau – man toks ritualas, kurio ceremonijos metu, manipuliuojant nuoširdžiais tautinio prieraišumo jausmais, šauktinis nužeminamas nuo autonomiško ir pilnavertiško asmens iki valdymo struktūros pavaldinio, yra panašus į pažeminimo ritualą, o pažeminimo ritualai nėra tie ritualai, iš kurių kyla džiugios, linksmos ir šviesios gyvenimo aplinkybės – paprastai būna priešingai. Man sunkiai suprantama, kiek labai iškilminga yra atsisakyti savo prigimtinių teisių ir laisvių, ginamų šalies aukščiausios galios tiesioginio taikymo teisės aktu – tokiu būdu iš esmės paneigiant tiek Sausio 13-osios kovų dvasią, tiek ir nepriklausomybės idėjas, kurių pagrindu buvo atkurta Lietuva.

5. [PASEKMĖS]. Šauktinis gali nesuprasti ritualo reikšmės, jo procedūros ar veikimo struktūros, tačiau tai nereiškia, kad ritualas neveikia. Paprasčiausia analogija būtų teisinė – žmogus gali pasirašyti sutartį, vekselį, pateikti užtikrinimą hipoteka ir apie tai pamiršti, to pasėkoje vėliau nevykdydamas ir įsipareigojimų kylančių iš sutarties (pvz. mokėti mėnesinę įmoką). Po kurio laiko toks asmuo pajaus ir pastebės pasikeitimus – nebegalės pilnavertiškai naudotis banko sąskaita (antstoliai areštavo visą sąskaitoje esančią sumą arba nuskaičiavo dalį jos), į gyvenamąją vietą ateis svetimi žmonės, praneš nuo šiol čia gyvensiantys bei lieps išsikraustyti (būstas parduotas iš varžytinių mėnesinių įmokų skolai padengti), o atlyginimo suma sumažės (antstolis darbdaviui pateikė nurodymą kas mėnesį nurašyti lėšas nuo atlyginimo dar iki jo išmokėjimo gavėjui) ir pan. – Ritualai tuo tarpu nėra pažįstami, jų struktūra mistifikuota, jaučiamas tik poveikis ir tai tik jeigu atsitiktinai būtų atskleistas priežastinis ryšys (pvz. kažkodėl mažiau energijos nei buvo iki tarnybos, kažkodėl gyvenimas nebesiklosto taip pat sklandžiai ir palankiai kaip klostėsi anksčiau – nes šauktinis juk davė priesaiką “negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę”, kažkodėl Antanui, kuris buvo tokioje pačioje padėtyje, bet jam tarnyba buvo atidėta – gyvenimas klostosi lengviau, nors Petro, kuris davė priesaiką fizinė forma geresnė ir energijos turėtų būti daugiau).

6. Teisėje viskas paprasčiau – mes turime procedūras (teisės normas), struktūras (teismai, arbitražai) – procesai mums pažįstami ar bent daugmaž žinomi ir suprantami.
           Su ritualais paprastai taip nėra. Bet, kad egzistuoja ryšys tarp ritualų ir teisės reguliavimo yra akivaizdu nuo maždaug pirmojo teisės studijų kurso. Pirmajame kurse Vilniaus Universiteto Teisės Fakultete yra dėstoma romėnų civilinė teisė. Romėnų civilinės teisės vadovėlyje, kurį parašė garbus prof. Vytautas Nekrošius, aptariamos ieškinių rūšys. Viena iš man labiausiai įsiminusių ieškinių rūšių buvo legisakcioninio proceso ieškinys, kurio esmė, supaprastintai, yra tokia – kreditorius, suėjus skolos apmokėjimo terminui, prieina prie skolininko, uždeda ranką šiam ant peties ir ištaria žodžius – “Legis Actio Per Manus Iniectionem“ – tą padarius, kreditorius gali fiziškai suimti skolininką, laikyti uždarytą ir surakintą grandinėmis 60 dienų, po kurių galėjo parduoti skolininką kaip vergą arba ketvirčiuoti (pasidalyti skolininko kūną dalimis tarp kreditorių, proporcingai kiekvieno kreditoriaus reikalavimo daliai). Labai panašu į tai ką galėtum perskaityti Hario Poterio knygose – bet tai buvo tūkstančius metų gyvavusi procedūra, apie kurią žinome iki šių dienų. Tam, kad minimas ieškinys galiotų, kreditorius turėjo pakartoti tikslią, fiksuotą formulę, laikydamas ranką ant skolininko – bet koks smulkus šio ritualo pažeidimas lemdavo jo negaliojimą. Ši ceremonija turėjo griežtą, formalią formą – panašiai kaip priesaikos ceremonija, kuri irgi reikalauja konkrečių, tikslių žodžių. Pakartojant profesoriaus Z. Namavičiaus žodžius “niekam nereikia nieko, ko nereikia” – vadinasi, tokie, labai seni, ritualai turėjo būti kažkuo efektyvūs, jeigu taip ilgai išliko.

7. Galiausiai yra keli paskutiniai aspektai susiję su tuo ar ritualas gali būti saistantis ir galioti bent teoriniu aspektu.
           Fundamentalūs prievolių teisės pagrindai, įtvirtina sutarties laisvės principą (LR CK 6.156 straipsnis) t.y. šalys gali savarankiškai susitarti dėl to kokias teises ir pareigas tarp savęs susikurs, o sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią t.y. yra privaloma (LR CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vadinasi fundamentaliai – šalys gali vadovaudamosis savo autonomija sudaryti įvairius susitarimus. Kiek tai liečia teisę (pvz. Lietuvos Respublikos teisę) – sudaromi susitarimai turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymo nuostatoms (t.y. tik tam ką įstatymai griežtai nurodo) – tokių nuostatų yra santykinai mažai, bendrai paėmus turbūt tik keliasdešimt civilinio kodekso puslapių, nors pačio LR CK apimtis yra virš 800 puslapių. Taigi teoriškai toks priesaikos ritualas gali galioti – šalys pačios susitaria ir susikuria sau pareigas (šiuo atveju – prisijungia prie susitarimo, priesaikos pagrindu).
           Antrasis momentas – teisė nėra linkusi kištis į kitus santykius. Vienas labiausiai mane nustebinusių dalykų yra tai kaip veikia senaties terminas. Tarkime yra skola – bendrasis skolos senaties terminas yra 10 metų. Kreditorius kreipiasi į teismą pasibaigus senaties terminui. Skolininkas prašo taikyti senaties terminą. Teismas taiko senaties terminą. Kreditorius pralaimi bylą – teismas atmesdamas ieškinį pasako “per vėlai kreipeisi” – tačiau teisė nenurodo, jog dėl to reikalavimo teisė pasibaigė ar išnyko – teisė tokių drąsių teiginių nedeklaruoja. Teisė nurodo, kad kadangi baigėsi ieškinio senaties terminas – reikalavimo teisė nenustojo egzistuoti, teisė pabrėžia tik tai, kad reikalavimo teisė nebegali būti ginama išskirtinai vien teisinėmis priemonėmis t.y. teisė pasisako labai siaurai, nors mums įprastai atrodytų, kad jei teismas negina reikalavimo teisės, vadinasi, reikalavimo teisės nebėra. Atitinkamai ir su kitais ritualais, kurie nebūtinai yra teisės dalis.
           Teisėje, dirbant su sutartimis, mes turime pamatinę poziciją, kad jeigu nesupranti sutarties sąlygos – būk tikras, kad ją supranta kita pusė – priešingas mąstymas būtų naivus. Jeigu sąlyga kontrakte yra – kažkas skyrė laiko ir energijos tinkamai formuluotei parengti. Netgi paprastos tęstinio naudojimo sutarties parengimas dažnai yra labai imli laikui veikla, nes kiekviena nuostata, žodis ir sakinys įprastai yra peržiūrima ir pergalvojama bent 20+ kartų – kaskart ieškant vis geresnės, tikslesnės ir konkretesnės formuluotės. Tie, kurie skiria resursus dar aukštesnio lygmens sutartims rengti, tiesiog privalo turėti strateginių motyvų ar paslėptų kėslų, kitaip tokios milžiniškos pastangos neapsimokėtų ir nepasiteisintų.
           Šiame kontekste reikia vėl prisiminti, kad ritualas nėra paprasta sutartis ar ilgesnis kontraktas. Ritualas yra milžiniškas sluoksniais sukrautų rafinuotų kontraktų kambarys, saistantis daugybę šalių, kiekviena iš kurių turi savo rolę ir užduotį rituale. Tokio dydžio struktūros nekuriamos veltui. Jos kuriamos pragmatiškai. Ritualų privalumas yra tas, kad vieną kartą jį tinkamai parengus, jis gali funkcionuoti labai ilgai, tačiau jo parengimas yra milžiniškų pastangų ir kruopštumo reikalaujantis darbas, nes kiekviena individualaus kontrakto sąlyga rituale yra gerai apgalvota, tikrinta ir pertikrinta, tam, kad geriausiai pasitarnautų ritualo tikslams pasiekti. Ritualai turi savo struktūrą, paskirtį, tikslus ir yra suformuluoti ne tam, kad neveiktų. Kyla tik natūralus klausimas – o kokių tikslų siekiant? Padėti valstiečiams, kurie nenutuokia su kuo sutinka – neskamba kaip logiška pozicija ir šauktinis tokiame rituale tikrai nėra tas asmuo, kurio naudai ritualas buvo sukurtas.

8. [ PRIESAIKOS GALIOJIMAS ]. Priesaika reiškia išskirtinio ryšio su valstybe sukūrimą ir jo tęstinį palaikymą. Priesaika išreiškiama vidiniu ketinimu (intention) (išoriškai – pažadu, prisiekimu), o ketinimas visada turi aplinkybes, kurių šviesoje priesaika yra duodama ir galioja – priesaika juk duodama ne bet kokiai valstybei, valdančiai ne bet kokiomis priemonėmis ir būdais, o būtent teisinei valstybei, kurios konceptualios nuostatos įtvirtintos LR Konstitucijoje.
           Kadangi priesaika išreiškiama ketinimu, teoriškai, analogišku vidiniu ketinimu ji gali būti ir panaikinama – LR Konstitucija tik pripažįsta žmogaus teises, kaip prigimtines (Konstitucijos 18 straipsnis), o ne jas sukuria ar suteikia, vadinasi galia visada kyla iš pačio žmogaus – todėl kaip žmogus gali priimti priesaiką, taip gali ir ją panaikinti, tą deklaruodamas / ištardamas / išreikšdamas, tačiau kol tokia valia nėra išreikšta – priesaika galioja ir yra saistanti.

9. Kiekvienas kontraktas, nesvarbu rafinuotas jis ar ne, turi tam tikras būtinąsias sąlygas, kurias turi išpildyti savo legitimumui užtikrinti. Problema su ritualais yra jų gylis – tu nežinai ko nežinai. O kai nežinai – tam nesiruoši, o kai nesiruoši yra pasekmės, kurios labai tiesiogiai tave veikia. Toks veikimo principas būdingas tiek paprastoms teisinėms sutartims, tiek ir kitiems, rafinuotesniems, kontraktams. Kontraktai yra validūs, jeigu jie priimti laisva valia – todėl visada reikia žiūrėti kontrakto priešistorę ir sudarymo aplinkybes – neturėjo būti prievartos, spaudimo ar manipuliavimo aplinkybėmis tokiu būdu, kad sudarantysis kontraktą būtų tikslingai ir tendencingai viliojamas į kontrakto sudarymą. Laisva valia turi būti tikrai laisva. Tokia pozicija atsispindi ir LR CK įtvirtintame reguliavime, reikalaujant abiejų šalių sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose (LR CK 6.163 straipsnio 1 dalis):

I. Mano mažiau patyrę kolegos, šioje dalyje, galėtų išreikšti prieštaravimą, kad – na, bet kontraktas (ar sutartis) yra sudarytas ir galioja – koks skirtumas buvo ar nebuvo aplinkybėmis manipuliuota (t.y. buvo sąžiningumo reikalavimai išpildyti sudarant sutartį ar nebuvo);

II. Skirtumas yra esminis. Įprastais atvejais, skirtumas turėtų būti toks, kad jeigu kontraktas buvo sudarytas valingai (tikslingai, su intencija ir laisva valia), jis buvo validus ir gali būti tiesiog panaikintas – pabaigiamas nuo to momento, kai jis nutraukiamas, tačiau ankstesnės pasekmės lieka. Iliustratyvus buitiškas pavyzdys būtų “tiesiog pakylama nuo stalo ir išeinama iš kambario – nejudinant jau susiklosčiusios kambario aplinkos”. LR teisėje atitikmuo būtų sutarties nutraukimas arba pasibaigimas – tokiu atveju kontraktas (sandoris/sutartis) baigia galioti nuo momento, kai yra pripažįstamas nutraukiamu, tačiau ankstesnės kontrakto (sandorio/sutarties) pasekmės lieka galioti.

III. Kita vertus – jeigu kontraktas buvo sudarytas nevalingai / nesant pilnos asmens valios (t.y. valia nebuvo visiškai laisva / ja buvo manipuliuojama), tai sukelia gerokai platesnes pasekmes – toks kontraktas nebuvo validus, todėl yra niekinis ir negaliojantis (null and void) t.y. nesukeliantis pasekmių. Šiuo atveju pasekmės skirtingos (pvz. LR CK tą įtvirtina restitucijos teisinis reguliavimas (žr. pvz. 6.147; 6.148; 6.149; 6.151; 6.222; straipsnius) ir apimtų bent tokias pasekmes (minimaliai):

i) kiekviena šalis (arba bent nukentėjusi šalis) turi būti grąžinama į tokią poziciją, kokioje būtų, jeigu kontrakto apskritai nebūtų buvę (šioje dalyje prioriteto tvarka ginama būtent nukentėjusios šalies teisės interesai, nes tik ji buvo sąžininga) – bet to nepakanka, todėl atitinkamai –

ii) šalis, kuri sudarė kontraktą nevalingai, turi teisę į tinkamą, lygiavertę kompensaciją iš kitos šalies už visą tą laiką, kol kontraktas buvo vykdomas bei (natūralu) –

iii) susigrąžinti viską ką yra perdavusi kitai šaliai su kompensacija, o jeigu tai kas perduota buvo prarasta – pasinaudoti teise į kompensaciją;

iv) Kompensacijos dydis turi būti apskaičiuojamas pagal tai, ką nukentėjusi šalis būtų naudingiausiai sau dariusi ir kokią naudą gavusi iš visų savo turėtų resursų, jeigu kontraktas nebūtų trukdęs to siekti – ir jokių “simbolinių” kompensacijų čia būti negali, nes tai reikštų, kad asmuo buvo verčiamas vergauti ir kad tokia situacija pateisinama, neginama ir normali (y. iš esmės būtų pasakoma, jog tai yra geriausia susiklosčiusi praktika ir ji turi būti tęsiama – vadinasi tas, kas daro tokį vertinimą nėra nešališkas ir objektyvus arbitras, o tiesiog netiesiogiai veikiantis vienos iš pusių satelitas);

v) Pasekmės dėl nesąžiningumo turi tekti / būti grąžinamos tik tai šaliai, kuri naudojosi nesąžiningumu t.y. minima nesąžininga šalis turi savo kaštais pašalinti kilusias pasekmes sąžiningosios šalies naudai arba tai turi būti padaryta nesąžiningosios šalies sąskaita.

 

IX. FINANSAI – I DALIS | KOMPENSACINIŲ IŠMOKŲ DYDŽIAI IR SKYRIMO APLINKYBĖS:

46. Tai, kas vyksta su šauktiniais (jų viešas žeminimas, jų teisinio statuso niekinimas ir jų traktavimas apskritai) yra pasityčiojimas, o patyčios nėra toleruotinos teisinėje valstybėje, nes patyčios – yra žmogaus žlugdymas – o tai yra ardanti visuomenę veikla. Net Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas situacijas, kai iš tiesų viena pusė padarė klaidų ir kita pusė pagrįstai (ir sutirštintai) šias klaidas prikaišiojo (žr. LAT c.b. bylą Nr. 3K-3-30/2014 [skundai.lt byla] ir vėlesnę ją plėtojančią praktiką (žemiau)), yra suformavęs taisyklę, kad negalima tiesiog imti ir tyčiotis, pavadinant tai kritika – kritika, jei tokia pateikiama, turi būti konstruktyvi ir nukreipta į pastangas padėti suklydusiajam (t.y. net kritika, kaip instrumentu, turi būti siekiama pozityvių tikslų). Tai vadinama standartų turėjimu. O būtent standartų turėjimas (ir jų palaikymas) – sukuria asmenybę ir formuoja valstybę.

”    – 2014-02-19 – 3K-3-30/2014 [Skundai.lt byla] – | Nors diskusijoms internete būdingos aštresnės, „natūralios“ kalbos konstrukcijos, didesnis emocionalumo lygis, vis dėlto jose taip pat turi būti paisoma pagarbos kito asmens teisėms principo. Jei komentarais siekiama nepagrįstai pulti asmenį, turint tikslą jį įžeisti, tai nesuderinama su konvencine teise į saviraiškos laisvę. | Demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių. | Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti

     – Ją plėtojanti LAT praktika – 2015-01-27 – 3K-3-1-219/2015 – Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama  tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vedautos autotransportas“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą. | Nuomonė turi būti išreikšta nepažeidžiant tuo metu visuomenėje priimtinų elgesio normų; ji negali būti naudojama siekiant žmogų pažeminti, pažeisti jo garbę ir orumą.

     – Ją plėtojanti ir apibendrinanti, naujausia LAT praktika (Tapino prieš Žemaitaitį byla) – 2025-02-27 – e3K-7-4-403/2025 (bylos santrauka) – Reikia aiškiai atskirti kritiką nuo įžeidimo, o pastarasis iš principo gali pateisinti sankcijas. | Įžeidimas gali nepatekti į saviraiškos laisvės apsaugos sritį, jei jis prilygsta beprasmiškam menkinimui, pavyzdžiui, kai vienintelis teiginio tikslas yra įžeisti asmenį. “

47. Nors LR Konstitucija nenumato kastų ir luomų sistemos, visiškai akivaizdu, kad šauktiniai yra nepelnytai nukelti į žemiausiąjį luomą – iš kurių ne tik galima tyčiotis viešai (mamyčiukai, verktiniai, ne vyrai ir pan.), bet ir apskritai juos traktuoti gerokai prasčiau nei teisė reikalauja (ir traktuoja!) kitais atvejais (pvz. darbo santykių metu). Tą pagrindžia tiek visiškai švieži 2025-12-22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai “dedovščinos” byloje, tiek ir valstybės požiūris į kraštutines ir netoleruotinas situacijas, kai šauktiniai žūsta tarnybos metu.

48. Palyginimui – jei šauktiniai būtų bent šiek tiek panašioje situacijoje su darbuotojais – šauktinių, žuvusių tarnybos metu, artimiesiems priklausytų bent lygiavertės kompensacijos, kurias mirusiojo šeimai išmoka SODRA nelaimingo atsitikimo darbe atveju (įsk. pakeliui į darbą arba iš darbo arba dėl ūmios profesinės ligos, pripažintos draudžiamaisiais įvykiais) – vienkartinė SODROS draudimo išmoka siekia 46,55 VDU galiojusio mirties mėnesį t.y. pvz. 2025 III ketvirtyje VDU sudarė 2 427,6 Eur, todėl bendra kompensacijos suma mirusiojo šeimai siektų – 113 004,78 Eur (2 427,6 Eur x 46,55 koef.).
[ Šaltiniai – Sodra | Teisės aktas – LR nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 str. 1 d. ].

49. Tikslumo dėlei reikia pridurti, kad šauktiniai/kariai nėra “palikti” be garantijų. Teoriškai jų garantijos yra net didesnės negu SODROS. Pavyzdžiui:

  – Jeigu karys žūsta (miršta) tarnybos metu dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, jo šeimai priklauso 93,1 tarnybinio atlyginimo dydžio vienkartinė kompensacija, bet ne mažiau kaip 77,58 Vyriausybės nustatytų MMA kiekvienam kario išlaikytiniui (t.y. jeigu karys miršta su ~1500 Eur vidutiniu atlyginimu, jo šeimai tenka apytikriai 140 000 Eur kompensacija (93,1 koef. x 1500 Eur/mėn), be to ši kompensacija kiekvienam kario išlaikytiniui neturi sudaryti mažiau nei po ~89 500 Eur kiekvienam (t.y. 1153 Eur (MMA 2026 metais) x 77,58 koef.);

  – Jeigu būtų išmokama ši, aukštesnė suma, į ją įsiskaičiuotų anksčiau sumokėta SODROS suma t.y. čia įtvirtintos papildomos lubos, skirtos SODROS išmokų luboms “pakelti”.

Taip pat reikia pridurti, kad čia pateiktos aukščiausios realiai karių šeimoms galimos pasiekti sumos – techniniu požiūriu jų atitikmuo būtų draudiminės išmokos arba garantijos t.y. jų gavimo procesas paprastesnis, įrodinėjimas supaprastintas: iš esmės užtenka tik mirties fakto tarnybos metu – būtent kariuomenei tenka pareiga paneigti, kad tokia išmoka nepriklauso, o ne šeimai tenka pareiga įrodyti, kad išmoka priklauso (tai yra esminę reikšmę turintis skirtumas nuo įprastų kompensacinių išmokų).
         Tačiau, jeigu kario šeimos netenkintų toks fiksuotas išmokos dydis ir būtų reiškiamas didesnis reikalavimas (pvz. nuskendus šauktiniui, nes “vadas” jo negelbėjo ir šeimai pareiškus 3 milijonų eurų reikalavimą – ne vien dėl finansinių paskatų, o tam, kad tokie atvejai nesikartotų – ir principingai einant iki galo teisinių procesų keliu – tokiu būdu tuo pačiu galimai įgyvendinant paskutinę šauktinio valią – “paskutinę vendettą”) – tuomet situacija pasikeičia iš esmės – visa sistema atsisuka “prieš tave”, tenka įrodinėti visas civilines atsakomybės sąlygas, įskaitant neteisėtus veiksmus, nurodant ką konkrečiai netinkamai padarė karinė struktūra (Antano Rogo bylos atvejis) – ir netgi baudžiamoji byla (A. Teresiaus atvejis) čia nebūtinai padėtų, nes nusikaltimą galimai tirtų ta pati karo policija, kurios prioritetai visiškai atsitiktinai būtų kažkur kitur, o ne objektyviame, visapusiškame ir detaliame bylos aplinkybių ištyrime.
         – Palengvintas išmokų mokėjimas ir supaprastintas teisinis procesas, kai nereikia įrodinėti visų civilinės atsakomybė sąlygų (o pagrinde – neteisėtų veiksmų), taikomas tik tuo atveju, jeigu pretenduojama į įstatyme nustatytą, fiksuotą išmokos sumą (tačiau net ją priėmus, tai netrukdo teikti platesnį reikalavimą ir ginti jį teismine tvarka – tą pasirinko ir A. Rogas).
[ Šaltinis – LR krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 str. 13 dalis ]

50. Bet susipažinus su teorinėmis garantijomis ir išmokų dydžiais – natūraliai kyla klausimai:

     – Kiek tokios išmokos ir garantijos realios?
     – Ar nors vieno šauktinio šeima tokią ar panašią išmoką gavo?
     – Ką rodo vieša statistika?                 

51. Viešos statistikos nėra. Kariuomenė tokių atvejų neviešina. Tik KAM viduje tikėtina yra suvestinė, kada tokie atvejai apskritai įvyko ir kokios išmokos buvo išmokėtos, tačiau ši informacija nepublikuojama, neafišuojama ir netgi pačioje KAM nėra gerai žinoma. KAM pozicija – “kažkur kažkas turėtų turėti”.

52. Vienintelis mano žinomas atvejis, kai tokio tipo kompensacija šauktinio šeimai buvo išmokėta yra Dovydo Teresiaus atvejis, kai “vadas” nurodė prastai plaukiančiam šauktiniui plaukti be plausto ir apsaugų, o šiam pradėjus skęsti, jo negelbėjo ir iš esmės leido nuskęsti. Tik šiuo vienu atveju tėvams buvo išmokėta velionio sūnaus 10 metų atlyginimo dydžio kompensacija (konkreti suma nenurodyta), bet net ir šią informaciją žinome tik iš žiniasklaidos.

53. Kyla klausimas – kodėl tuomet šauktiniai, mirę/žuvę tarnybos metu negavo kompensacijos / kodėl jiems nepaskirtos kompensacijos, jeigu analogiškoje situacijoje darbo santykių metu tokios kompensacijos priklausytų. – Natūralu, kariuomenė teigs, kad čia “tarnyba”, čia “pašaukimo reikalas” ir kad “žmonės čia ne dėl pinigų renkasi”, todėl ir kompensacijų nebus.

54. Bet už tarnybą pinigai mokami, tai labai jau panašu į darbo santykius – kodėl tuomet kompensacijų nėra? – Nes šauktiniai yra mažiau nei žmonės (darbuotojai)? Nes turi mažiau teisių? Nes jie kaip vergai ar baudžiauninkai – pakeičiami ir todėl niekam neįdomūs jų skundai? Nes galima pasitelkti šauktinių surinkimui valstybės prievartą ir todėl galima ignoruoti jų teises – nes juk vis tiek susirinks, tiesa?

55. Kariuomenė dės visas pastangas gynimuisi formalumais, niuansais ir techninėmis detalėmis – esą yra išimtis, kodėl išmoka nepriklauso, esą šauktinis galėjo pats susižaloti (pvz. atvykęs į sveikatos patikrą ir nualpęs – būdamas be sąmonės, pats sau galėjo susipilti amoniako į akis, todėl pats kaltas ir jokia kompensacija nepriklauso) arba esą negautas formalus prašymas išmokai gauti, todėl jokia išmoka nepriklauso (Andriaus Bružo atvejis) – tinka viskas kas išsaugo biudžetą, bet kokia kaina.

56. – “Šauktinio interesai ne kariuomenės rūpestis” – toks valstybės požiūris ne tik devalvuoja idealus, paskatinusius jaunuolius apskritai pradėti tarnybą kariuomenėje, bet ir paneigia fundamentalius demokratijos pamatus ant kurių apskritai buvo pastatyta (atkurta) LR valstybė (pirmiausia – paneigia pasitikėjimą valdžios institucijomis, kurios, pagal Konstituciją, turėtų tarnauti žmonėms (LR Konstitucijos 5 straipsnis), o nelikus pasitikėjimo valdžios institucijų veikimu, prarandą legitimumą ir teisinės valstybės idėja, sudaranti demokratijos pamatą, nes teisine valstybe esame tik tiek, kiek pasitikime galiojančia teisine sistema = tai yra teisės teorijos pagrindai).

57. – Kas buvo valstybė anais laikais – sovietiniais metais, kai irgi vadovavosi “teisine tvarka”?
         – Prievartos mechanizmas. Visiems.
         – Tai buvo tas, kas nori tave engti, kas tave pasodins į kalėjimą ir kas tau niekada nepadės.
         – Ir nepanašu, kad per 35 nepriklausomybės metus šis griovys būtų buvęs užkastas – kai kur jis net buvo pagilintas. Valstybės institucijoms teisinėje valstybėje tenka moralinė pareiga elgtis taip, kad dauguma Lietuvos visuomenės narių jaustų, kad valstybė yra jų ir kad valstybė yra jiems ir kad jie yra tie, kurie dalyvauja valstybės kūrime. (prof. Vytauto Nekrošiaus pastabos)
         Kariuomenės pozicija ir veiksmai tuo tarpu demonstruoja iš esmės priešingą požiūrį – todėl tikrosios vertybės, požiūris ir nusiteikimas išryškėja vertinant pagal tai ką žmogus (ar valstybė/įmonė/institucija) daro, o ne pagal tai ką deklaruoja ir sako.
    – Tikslumo dėlei, reikia pripažinti, kad buvo vienas atvejis, kai valstybė iš tiesų elgėsi pagirtinai garbingai kario atžvilgiu. Maždaug 2002 metais valstybė atgaline data skyrė mirusio kario artimiesiems išmoką, nors karys buvo 2 metai kaip miręs, tačiau anksčiau tą trukdė padaryti kažkokie formalumai. Mano žiniomis, tai buvo vienintelis toks atvejis – ir tokia praktika, gerokai skiriasi nuo dabar demonstruojamo požiūrio ir veiksmų. Standartai pasikeitė – jie nusileido – kartu su lūkesčiais šauktinių sveikatos būklei – ir su metais vis mažėja. Tie, kurie anksčiau buvo netinkami su -6 rega, dabar netinkami tik su -8. Tiks bet kas, svarbu, kad juda.

X. FINANSAI – II DALIS | POTENCIALIOS PASKATOS TARNYBAI:

58. Įvykdžius 2026 metų šaukimo procedūrų reformą, dabar kariuomenė kalba, kad šauktiniai yra neeiliniai – “kviečia tapti neeiliniu eiliniu ir tapti neeiline asmenybe, kuria didžiuojamės mes visi, nes karo tarnyba – ne tik prievolė, bet ir privilegija”.
         – Puiku, pakalbėkime apie pasididžiavimą šauktiniais – pats laikas – čia yra ką pasakyti.
         – Tai jeigu mes kalbame apie tai, kad šauktiniai yra neeiliniai, tai gal ir traktuokime juos kaip neeilinius? (Undisposable). – Kaip tokia mintis?
         – Pradėti galima nuo to, kad jeigu šauktinis miršta/žūsta tarnybos metu, tai kariuomenė turi dėti visas pastangas, kad tokių atvejų nebūtų, nepasikartotų, neįvyktų. Žūtys vyksta taikos metu – dabar ne karo metas. Taikos metu kariuomenė praranda šauktinius ir teigia:

“Čia normalu. Priimtina. Pasitaiko.
Nepasisekė šauktiniui, pats numirė, pats kaltas.
Nurašykim, tiesiog statistinė paklaida.”:

Jeigu ir susižaloja save karinės tarnybos metu, tai čia normalu – atitinka statistinį Lietuvos vidurkį. Kitaip tariant – nesvarbu šauktinis būtų kariuomenėje ar nebūtų – jis šiaip ar taip turėjo mirti:

– ” Pabandžiau paskaičiuoti, kiek proporcingai turėtų įvykti savižudybių kariuomenėje tarp šauktinių, tai maždaug apie vieną per metus. O tiek panašiai ir yra “;

 – ” Kokia visuomenė, tokia ir kariuomenė “;

Fatališkas kariuomenės požiūris. Naratyvas teigia, esą šauktinis šiaip ar taip buvo statistiškai “pasmerktas” – todėl nėra pagrindo kaltinti kariuomenės dėl to kas įvyko, nėra tikslo tirti ar karinė struktūra prisidėjo, pastūmėjo ar nulėmė sprendimą – ir niekas to netiria, nesiaiškina, nesigilina. Kaip puiku. Kaip patogu. Visiems, išskyrus šauktinius – nes jie mirę.

| Nuoroda – LRT |
https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1576847/kariuomene-ir-ekspertai-tikina-kad-sauktiniu-savizudybes-atspindi-tendencijas-salyje

| Nuoroda – LRYTAS |
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2022/01/03/news/po-dvieju-galimu-sauktiniu-savizudybiu-prabilo-apie-situacija-lietuvos-kariuomeneje-21933903

59. Man tokia kariuomenės pozicija nepriimtina. Atvyko į tarnybą trisdešimt aštuoni šimtai šauktinių – išvyko iš tarnybos mažiau. Kažkur dingo – pakeliui. Net aviganiai šunys intensyviau prižiūri avių saugumą. Tiesa – aviganiai iš savo prižiūrimų avių nesityčioja, jų nemenkina ir jų neniekina. – Ar galima paneigti, kad su šauktiniais tai nevyksta? – Kad šauktiniai nėra niekinami? – Ar galima teigti, kad šauktiniams taikomi bent lygiavertiški tarpasmeninio bendravimo standartai, kuriuos aviganiai šunys taikytų savo saugomoms avims? – Negalima, nes turime daug duomenų, kurie rodo kitą tendenciją – aprašyti pavyzdžiai rodo kitą tendenciją, šauktinių liudijimai rodo kitą tendenciją, bylos teismuose rodo kitą tendenciją – tendenciją nepalankią šauktiniams, tendenciją, kuri tęsiasi metai iš metų ir nesikeičia – vadinasi tai nėra tik vieno padalinio ar kito padalinio problema, tai yra struktūrinė problema ir sisteminė yda.

60. Su kuo susiduria šauktiniai? – Su piktnaudžiavimu iš vadų pusės. Išnaudojimu, užgauliojimu, galios pozicijos netinkamu panaudojimu, šauktinių atžvilgiu. Gal todėl šauktiniai renkasi mieliau nušalti kojų pirštus iki jų galimo netekimo nei pasakyti “vadui”, kad kažkas negerai, – nes gausi ne pasitikėjimą, ne atjautą ir ne rūpestį, o panieką, patyčias ir agresiją – kokteilį pasyvios rafinuotos agresijos bei psichologinio smurto dozę. – Bet ne pagalbą. Peizažas tuomet piešiasi visai kitaip. Paveikslas nusitapo kitom spalvom. Paralelės atsiskleidžia ir išryškėja. Šauktinio pasyvumas ir tyli kančia tampa suprantama – tampa logiška, nuoseklia ir pragmatiška – nes niekam nepatinka, kai ant jų rėkia.

61. Ir tam užkirsti kelią galime vieninteliu efektyviu teisiniu būdu – finansinėmis paskatomis – priimtinomis kompensacijomis. Kompensacijomis, dėl kurių būtų verta pradėti kalbėti, viešintis ir gintis. Nes klausimas pernelyg svarbus. Gyvybės pernelyg vertingos. Sveikata strategiškai reikšminga. Kiekvieno tinkamai apginto šauktinio teisminė pergalė ar bent pradėtas milijoninio reikalavimo procesas, turės gilias, plačias ir toli siekiančias pasekmes – šimtai, o gal ir tūkstančiai kitų likimų, tarnybos metu įgis geresnes sąlygas, nes jeigu sistema į ką ir reaguoja – tai į pinigus. Prarasti pinigus yra ne pagal paniatkes – vadinasi bus keičiama, peržiūrima ir tvarkoma viskas, kas lemia reikšmingus finansinius praradimus. Mes kalbame ne apie atskirus individualius pažeidimus, o apie vyraujančias tendencijas karinėje struktūroje ir iki šiol tinkamai neadresuotas struktūrines problemas, kurios turi būti sprendžiamos iš esmės ir giluminiškai.

62. Jeigu visos visuomenės interesas yra kariuomenė, saugumas ir užtikrintumas, tuomet kaip visa visuomenė turime prioretizuoti šių problemų sprendimą ir jų sprendimas turi būti susijęs su didžiulėmis kompensacijomis – kad apie jas būtų kalbama ir kad kariuomenė įgytų skaidrumą, kurio šiuo metu nėra – įvykus netikėtam įvykiui ar nelaimingam atsitikimui, kariuomenė slapstosi, slapukauja ir meluoja. – Pamenate Dovydo Teresiaus žūtį? – Kariuomenė pirmosiomis dienomis po nelaimės, tėvams melavo, neleido pamatyti sūnaus kūno ir nuslėpė tikrąsias tragedijos aplinkybes t.y. dangstė savus – ko ir galima tikėtis, gyvenant pagal paniatkes. Pamiršo, matyt, kad priesaiką davė Konstitucijai, teisinei santvarkai ir teisinei valstybei, o ne savo būrio vadui ar poskyrio viršininkui – todėl tokie veiksmai iš esmės yra savo idealų išdavystė, nebent tokie idealai niekada ir neegzistavo, o kariuomenės struktūra tebuvo pragmatiškai pasirinkta, jauki rezidavimo sala, be jokių gilesnių sentimentų formaliam priesaikos procesui, vėliavai ir tautai.

63. Ir dėl tokių veiksmų nėra jokių pasekmių. Vadinasi veiksmai kartosis. Ir panašu, kad jie kartojosi – tą mena Martyno Jurkaus atvejis (2016 m.), susijęs su jersinioze ir visą dieną “vykusiu” vykimu į ligoninę, buvusią vos 10 minučių atstumu. – Jeigu veiksmai pasiteisina, “savi” lieka saugūs, nukenčia tik šauktinis, apie kurį visi greitai pamiršta, nes ateina naujų – tai kodėl to nekartoti? – Jeigu gali piktnaudžiauti visuomenės pasitikėjimu, jį panaudoti prieš visuomenę ir išvengti atsakomybės už savo (ne)veiksmus – tai yra išvengti atsiskaitymo už avansu kredituotą pasitikėjimą, kodėl to nekartoti? – – Juk veikia? Juk efektyvu – išsprendžia tavo problemą, o kieno sąskaita – paniatkėms nesvarbu.

64. Pasitikėjimas, šiuo atveju, kariuomenės supratimu turi būti tik vienpusis – tik į vieną pusę. Kariuomenė pamiršo apie fundamentalius LR Konstitucijos pagrindus, įtvirtinančius, kad ne žmonės tarnauja kariuomenei, o valdžios įstaigos turi tarnauti žmonėms (LR Konstitucijos 5 straipsnis). Kariuomenė atsisako tiek pripažinti, tiek ir įgyvendinti šį principą. Kariuomenė turi savo principus – daug patogesnius principus, parankesnius principus – ir šie principai prastai dera su minima Konstitucijos 5 straipsnio pabaigoje įtvirtinta principine nuostata, kuri ant pjedestalo pastato žmogų, o ne instituciją. Man susidaro įspūdis, kad kariuomenė nori absoliučios galios ir nusimesti bet kokią atsakomybę dėlto kaip ir kokia apimtimi savo galias naudos. Tokia pozicija nesuderinama su teisine valstybe, konstitucine santvarka ir demokratija, nes galia kyla iš žmonių, iš tautos, kuri deleguoja savo galias tinkamai demokratinio režimo išraiškai įgyvendinti (LR Konstitucijos 2, 3 ir 4 straipsniai).

65. Būdas išspręsti šį požiūrių konfliktą yra adekvačios, aukštos ir lemiančios reikšmės kompensacijos – to be kita ko reikalautų teisingumas, kurį vykdyti gali tik teismai (LR Konstitucijos 109 straipsnis).
         Tik tokie sprendimai sukurtų tinkamas paskatas kariuomenei kokybiškai organizuoti savo veiklą, o nenubraukti D. Teresiaus tėvų nuogąstavimų nurodant, esą – “taip jau yra, tokie dalykai tarp vyrų kariuomenėje nutinka ir to neišvengsi“.
         Priešingai – tai yra tik kultūros dalis, kuri teisinės valstybės visuomenėje nėra priimtina, todėl negali būti toleruojama ir pateisinama. – Čia kariuomenė, o ne vaikų darželis – kariuomenė turi turėti standartus ir jų atitikties turi būti reikalaujama. Kariai turi būti drausmingi. Drausmė turi būti diegama, palaikoma, prižiūrima. Tam vadovybė ir skirta, kad žinotų kas vyksta savo organizacijoje ir laiku bei tinkamai vykdytų išsamias patikras (due diligence) – tai jų atsakomybė ir jų darbinė užduotis, kuri akivaizdžiai nėra tinkamai išpildoma. Tai yra tiek ministerijos, tiek kariuomenės vadovybės užduotis – užtikrinti atitiktį standartams, diegti juos, žinoti kas vyksta organizacijos viduje bei sugebėti palaikyti drausmę tarp karių, o nelaikyti organizacijos “palaida bala” ir toleruoti žeminimo ritualus tarp šauktinių “kaip išjungti savo draugą” ar vadų patyčias ir smurtą prieš šauktinius, kai spardoma į šonkaulius ar galvos įremiamos į metalinę spintelę, nurodant, kad vadui gaila tiek sulankstytos spintelės, tiek kario galvos.
         Jeigu organizacija nėra kompetentinga išpildyti jai patikėtų užduočių, ko pasėkoje kyla žala – įprastai teisinėje valstybėje tai sprendžiama tokios reikšmės kompensacijomis nukentėjusiesiems, kurios skatintų instituciją pasitempti, susiimti ir susitvarkyti vidinius procesus, procedūras ir atsakomybių pasiskirstymą, kad daugiau panašios žalos nebekiltų ir visuomenės pasitikėjimas nebūtų prarastas.

66. Kaip galima matyti iš 2025 metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo – mes turime iš kariuomenės reikalauti daugiau – jeigu norime tvirtos, solidžios ir patikimos karinės struktūros, kuri veiktų mūsų interesų naudai, o ne mūsų interesų sąskaita.

67. Ir čia natūraliai iškyla kitas akibrokštas – esą jeigu kritikuosim kariuomenę, nesurinksim savo šauktinių skaičiaus. – Tai yra menkavertis argumentas. – Kariuomenė negali vertinti šauktinių kaip vergų, katorgininkų ar į lažą einančių baudžiauninkų, su kuriais gali elgtis kaip nori, nes jie priversti atvykti į tarnybą.
         – Bet juos taip vertina. – Šauktiniai! – t.y. tie, kuriems nepasisekė, “kurie buvo pašaukti” – negatyvus vertinimas užkoduotas net pačiame pavadinime.

“RINKTINIŲ” REFORMOS ĮŽANGA:

68. Jeigu mes vertiname šauktinius kaip tuos išskirtinius savo kartos atstovus, kurie buvo pašaukti užtikrinti savo valstybės saugumo, mes turime juos atitinkamai tiek įvardinti – tiek ir įvertinti.
         – Mes juos turime įvertinti taip, kad tai keltų pasididžiavimą.
         – Mes juos turime įvardinti taip, kad pasididžiavimas jais būtų akivaizdus – kad vien pavadinimas keltų prestižą.

69. – Kodėl šauktiniai vadinami šauktiniais?
– Kas sugalvojo šitą nesąmonę?
– Kodėl šauktiniai nepervardinami “rinktiniais”? – RINKTINIAI! – Tie, kurie išrinkti ir pasirinkti iš visų tų einamųjų metų Lietuvos šauktinių – ir tai turi tiesiogiai atsispindėti rezultatuose (kompensacijose už tarnybą ir suteikiamose privilegijose).
– Lietuvos  rinktinė (krepšinio / futbolo ir pan.) – geriausi žaidėjai, atrinkti iš visų Lietuvos klubų.
– Šauktinių rinktinė – šauktiniai, atrinkti iš visos Lietuvos, praėję sveikatos patikrą ir pripažinti tinkamais tarnybai. – “RINKTINIAI” – kuria visai kitas asociacijas, brėžia kokybiškai naujas paraleles ir pačio rinktinio psichologinį paveikslą nutapo šviesesnėm spalvom. RINKTINIAI – skelbia apie išskirtinumą, apie geriausius iš geriausių – vien pavadinimas keičia toną, nuotaiką, net pačią prasmę.

70. – To nepakaks. – Turime judėti toliau. Bet ir kitos priemonės yra labai primityvios. Lengvai įgyvendinamos ir nereikalaujančios reikšmingų investicijų. Jos netgi nereikalauja didelių pastangų iš kariuomenės struktūros. Jos reikalauja paprasto, pragmatiško požiūrio į žmones.

71. – Ko šauktinai (potencialūs rinktiniai) nori gyvenime? – To paties kaip ir visi. Pasiekti tam tikrus gyvenimo milestones (t.y. tarpinius tikslus), kaip kad (naujas) automobilis ar nuosavas būstas.
– Ir kariuomenė turi plačias galimybes pasiūlyti unikaliai tinkamas paskatas šiame gyvenimo etape:

i) Parodyk rinktiniui aukštesnę gyvenimo kokybę – sudaryk sąlygas lengviau ją pasiekti:

i. Suteik, tam potencialiam rinktiniui, automobilį:

ii. Leisk įsigyti naują automobilį iš salono, tiek be PVM, tiek be GPM – tai yra normalu. Juk leidžiama tą daryti įmonėms (užsienyje tai įprasta praktika). – Atitinkamai – mokesčių teisės prasme – pritaikyk momentinį nusidėvėjimą ir iškart grąžink (arba kompensuok) tiek mokėtiną PVM, tiek GPM, perkant naują automobilį iš salono nuo visos automobilio kainos;

iii. Taip pat – suteik galimybę rinktiniui pasirinkti “laisvo piliečio režimą” – lengvatą, numatančią, jog ją aktyvavus – 18 mėnesių per pirmuosius trejus metus po tarnybos pabaigos (kad šauktinis spėtų rasti stabilią darbo vietą ir joje įsitvirtinti), visos sumokėtos Sodros ir GPM įmokos (mokamos rinktinio ar už rinktinį) grįš atgal, pateikus metinę pajamų deklaraciją. Šių grąžinamų įmokų visiškai pakaks rinktiniui pilnai finansuoti automobilio įgijimo sumą. Praktikoje tai reikštų, kad rinktinio atlyginimas, pabaigus tarnybą – trumpam 18 mėnesių laikotarpiui (dvigubai ilgesniam nei tarnybos laikas) – beveik padvigubėja (paauga iki/arti +70 % nuo ankstesnio, iki lengvatos pradžios buvusio, atlyginimo) – tai būtų reali ir apčiuopiama pagalba rinktiniams, kelianti motyvaciją ir kelianti pasididžiavimą valstybės požiūriu į tarnaujančiuosius. – Be to aptarta koncepcija nėra nauja – analogiškos sąlygos jau dabar yra taikomos naujai verslą pradedantiems subjektams (įmonėms leidžiant pirmus dvejus metus nemokėti pelno mokesčio, o fiziniams asmenims pirmąkart pradedantiems individualią veiklą – pirmus metus nemokėti Sodros mokesčių) – nemanau, kad rinktiniai turėtų būti laikomi kažkuo prastesniais ir jiems analogiška lengvata neturėtų būti taikoma. Juolab, kad ir Sodra nepatirtų reikšmingų praradimų, nes rinktiniai vis tiek liktų savo karjeros pradžioje ir didžiausius atlyginimus gautų – bei tuo pačiu ir didžiausias įmokas Sodrai sumokėtų – tik vėlesniuose savo karjeros etapuose; WIN-WIN pasirinkimas.

iv. Nustatyk, kad per ateinančius septynerius metus po tarnybos pabaigos, kiekvienas tarnybą atlikęs rinktinis gali įsigyti po du naujus automobilius, be papildomų mokesčių (vienas automobilis sau – kitas antrai pusei arba kaip atsarginė opcija, nes per 7 metus kelyje pasitaiko įvairių incidentų). – Kiekvienam rezervininkui leisk tą gali padaryti kartą per 5 metus;

v. Galiausiai – suteik ir rinktiniui kompiuterį ir telefoną (ar kitą techniką) – po tarnybos baigimo dukart kas trejus metus, leidžiant atskaityti nuo įsigijimo PVM ir GPM sumas. Tokios “investicijos” valstybei dažnai sudarys vos kelis šimtus eurų nuo rinktinio – tačiau sprendimo sukurta pridėtinė vertė bus eksponentiškai didesnė. – Šiek tiek žmogiškumo gali nueiti labai tolimą kelią ir kurti paskatas, kurios kitu atveju apskritai nėra įperkamos.

vi. Taip, saugikliai bus – automobiliai turės būti registruojami jų vardu, jų vardu ir palaikomi, jei reikia – kažkiek metų ir išlaikomi. Bet jeigu rinktinis paskyrė 9 mėnesius tarnybai – visiškai normalu, priimtina ir netgi skatintina leisti jam įsigyti 30 000 – 90 000 eurų vertės automobilį, su valstybės lengvatomis – galbūt daugumai tai bus vienintelis kada nors turėtas automobilis iš salono ir nesant šios paskatos, niekada daugiau jie tokios galimybės neturėtų ir jokių automobilių iš salono pirkimų apskritai neplanuotų.

vii. Ši rinktinių reforma, turės visokeriopai teigiamas pasekmes netgi visos šalies mastu – rinktinis pajus realią tarnybos kariuomenėje suteiktą pridėtinę vertę, šalies automobilių parkas atsinaujins, saugumas keliuose išaugs, o ekonomika bus papildomai stimuliuojama, nes naujo automobilio priežiūrai bus natūraliai skiriama daugiau lėšų, nei seno automobilio priežiūrai. – Tuo pačiu rinktiniams bent keliems metams “atkris” automobilio remonto rūpestis, nes nauji automobiliai genda rečiau, vadinasi rinktiniui susitaupys ne tik lėšų remontams, bet ir laiko – tai yra neabejotinos, akivaizdžios, labai patrauklios naudos.

viii. Ar valstybė nuo to reikšmingai nukentėtų, ekonomiškai sušlubuotų ir bankrutuotų? – Akivaizdu, kad ne. Analogiškos situacijos jau dabar klostosi, yra kasdienės ir įprastos, pavyzdžiui perkant prekes be mokesčių oro uoste (duty-free, pvz. Skandinavijos šalyse). Suteikus rinktiniams lengvatą, valstybė tiesiog negautų papildomų pajamų, bet nesant lengvatų, tokių pirkinių apskritai nebūtų, taigi – tas-ant-to, todėl tokių lengvatų išplėtimas vienai privilegijuotai rinktinių grupei yra visiškai pateisinamas ir natūralus, jeigu norime jais didžiuotis ir tą tariamą pasididžiavimą ne vien tuščiai deklaruoti – nes akivaizdu, kad svarbu yra ne tai ką sakai, o tai kaip elgiesi ir ką darai.

– Kontekstas, kuriame veiktų ši lengvata bei lengvatos pagrindimas :
– Lietuvoje ilgai vyravo nerašytas susitarimas tarp verslo ir valstybės – įmonėms įsigyjant automobilį, PVM nebuvo leidžiama atskaityti (buvo mokama pilna automobilio kaina su PVM), laikant, kad automobilis vis tiek bus naudojamas ne tik darbo, bet ir asmeniniais tikslais (nors užsienyje transporto PVM atskaitymas yra normali ir įprasta praktika);
– Valstybė reikalavo sumokėti PVM perkant transportą, bet mainais – žiūrėjo pro pirštus į asmeninį naudojimą ir nereikalavo papildomai susimokėti už asmeninį naudojimą.
– Susiklosčiusią praktiką valstybė “pamiršo” ir neseniai “atrado” naują pajamų šaltinį – dabar ne tik versdama sumokėti pilną PVM sumą įgyjant transportą, bet ir papildomai skaičiuodama mokesčius už automobilio naudojimą savo reikmėms.
– Kitose valstybėse, tokie atskaitymai (PVM perkant automobilį) yra įprasta praktika, o ne tik tam tikroms ekonominės veiklos grupėms palikta išimtis (kaip kad – taksi veikla, automobilių nuoma, vairavimo mokymas).

ii) Antra dalis – leisk šiems, konkretiems rinktiniams, lengviau įgyti būstą:

i. Leisk tarnybą atlikusiems rinktiniams, pasiskolinti prieš savo Sodros taškus – leidžiant pasiskolinti 60 % nuo savo visų SODROJE sumokėtų sumų ir panaudojant šią sumą kaip pradinį įnašą įsigyjant būstą, finansuojant iki 55 % pirkinio vertės pradiniu įnašu – strateginiai gyvenimo pirkiniai turi būti proteguojami valstybės – juolab, turint omenyje, kad tokia subsidija būtų ypač pigi ir grįžtų atgal praėjus keletui metų bei formuotų akivaizdžias paskatas mokėti didesnes SoDros įmokas – toks sprendimas, 10-mečio perspektyvoje, lemtų iki šiol dar neregėtą SoDros suklestėjimą;

ii. Leisk prisidėti ir rinktinio tėvams – rinktinio stažas Sodroje įprastai yra ypač ribotas, todėl sudaryk galimybes (tiesioginis skolinimas, laidavimas ir pan.) pasiskolinti iš Sodros, rinktinio naudai, po 30 % nuo kiekvieno iš tėvų, per visą gyvenimą, Sodrai sumokėtų sumų;

iii. Nustatyk, kad pirmus 10 metų palūkanos neskaičiuojamos ir kad pradinis įnašas turi būti pradedamas grąžinti tik praėjus pirmiems 6 metams – tai būtų lygiaverčiai mainai – tokia paskola rinktiniams suteiktų ilgalaikį finansinį saugumą kaip atlygį už tarnybos metu valstybei užtikrintą fizinį saugumą;

iv. Tai būtų tikras rūpestis rinktiniu. Tikras rūpestis šeima. Tai būtų patriotiškas ir pasididžiavimą keliantis požiūris į tautą ir Lietuvos ateities perspektyvas. Tai netgi nebūtų našta Sodrai, nes vienintelė draudimo rūšis, kuri buvo nuostolinga įmokų aspektu, buvo motinystės draudimas, iki išmokų “apkarpymo”.

iii) Kokia dabar šauktinių padėtis? Šiuo metu šauktiniai – kaip skalikai – “varinėjami” už mažiau nei MMA t.y. 340 Eur buitinėms išlaidoms, kurie skiriami telefonui, internetui, daiktų saugojimui apmokėti, kol šauktinis yra išvykęs į tarnybą (nes daiktus juk reikia kažkur sandėliuoti, jei neturi nuosavo būsto). Ir išmoką tarnybos pabaigoje, kuri siekia, pasiekus maksimalius normatyvus ir atliekant tarnybą pirmumo tvarka, iki 5 106 Eur (šiuos tikslus pasiekia ir maksimaliam įvertinimui išpildo retas šauktinis). Išmokų šauktiniams dydžiai – čia.

iv) Kiek valandų šauktiniai dirba? – 24/7 – jie yra poligone, nuolatinėje parengtyje ir turi būti pasiruošę bet kada veikti, jeigu to prireiktų. – Netgi vertinant šauktinių laiką pagal minimalų valandinį atlygį (MMA = 1153 Eur), kuris 2026 metais yra 7,05 Eur (prieš mokesčius) bei pagal VDU (2026 m. VDU ~ 2300 Eur/mėn., todėl valandinis VDU suapvalinus yra ~14,10 Eur) :

[ Savaičių apskaičiavimas – metuose 52 sav. | Tai 9 mėn. = 52 sav. : 12 mėn. x 9 mėn. = 39 savaitės ]
| 24 val. x 7 d. x ~39 sav. (t.y. 9 mėn) = 6 552 val. (skaičiuojant spekuliatyviai ir su paklaida).

| 6 552 val x 7,05 Eur/val. =   46 191,6 Eur           (minimalus uždirbtas atlygis pagal MMA)
| 6 552 val. x 14,10 Eur/val = 92 383,2 Eur           (minimalus uždirbtas atlygis pagal VDU)

v) Dauguma šauktinių išvykstančių į tarnybą dirba ne už MMA, o bent už VDU – bet tai nevertintina, nes skaičiavimo metodika skirta tik preliminariems rezultatams gauti. Viską apskaičiavus – tampa visiškai akivaizdu, kad tikrai yra vietos, kur valstybė gali remti šauktinius ir papildomos išmokos ir paskatos netaps jokia “permoka”.

Pradėkime dalinti privilegijas ten, kur jos turi būti dalinamos – ypač, kai tai proporcinga.

72. Tai yra itin smulkios išlaidos valstybei, tačiau tai yra reikšminga paskata rinktiniui, kuris dar tik pradeda gyvenimą – galimai neturėdamas nei tvirto užnugario nei solidžių pamatų iš tėvų pusės.
         – Todėl jeigu jau darai – daryk iki galo gerai – parodyk, kad šauktiniai yra išskirtiniai. Parodyk, kad visi šitie rinktiniai, bus ne “popieriniai”, o jaučiantys realų ir materialų, savo valstybės, rūpestį.
         – Toks rūpinimosi standartas nėra kažkas išskirtinio. Tai yra bazė – tai yra pagrindai ir pamatai to, ką darytų rūpestingi ir mylintys tėvai, kertiniuose jauno žmogaus gyvenimo etapuose. Rūpestingi ir mylintys tėvai padėtų, pasirūpintų, patartų ir pagal išgales amortizuotų naštą ten, kur galėtų bei padėtų kopti socialinėmis kopėčiomis į viršų. – Bet ne visi turi rūpestingus tėvus. – Ne visi tėvai moka rūpintis. – Ne visi tėvai turi pakankamas išgales ir galimybes rūpintis. – Tačiau valstybė turi tiek išgales (resursus), tiek galimybes (turi konkretų priėjimą prie rinktinio gyvenimo sąlygų pagerinimo), todėl padėjimas (sudarant palankias sąlygas ir palengvinant aplinkybes) pasiekti kertinius gyvenimo etapus (“milestones”) yra tos paskatos, kurios kuria pasididžiavimą valstybe, kurios kuria pasitikėjimą valstybe, kurios keičia požiūrį į valstybę ir sudaro prielaidas valstybėje įžvelgti Tėvynę. Ypač, kai valstybė ir elgiasi kaip Tėvynė.
         – Mes norime tokių patriotų savo šalyje ir mes turime juos ugdyti tinkamomis paskatomis, o suklupusiems – kompensuoti su kaupu, ypač jeigu tai įvyko dėl sisteminių klaidų . Nes biudžetą turime pakankamą ir tokių “suklupusių” šauktinių nėra daug – tuo tarpu apie visuomenę sprendžiama pagal tai, kaip ji elgiasi su savo silpniausiais ir pažeidžiamiausiais nariais. – Šiuo metu tokie – nurašomi. Pamirštami. Nereikšmingi, nes nebenaudingi. Nesvarbūs, nes nebepritaikomi. Tai trumparegiškas kelias. Tai kelias pastatytas ant “hype”, aklo entuziazmo, tuščios propagandos. Tame nėra jokios vizijos, tai nėra pažangos variklis, “o tiesiog varymas iš rezervų”. Tai ciniškas ir pamato nekuriantis požiūris.
         – Nenuvertinkit rinktinių. Proteguokit juos ir vieną dieną, jie kels išskirtinį pasididžiavimą. Valstybė turi investuoti į gilių tautinio prieraišumo jausmų kūrimą ir pasirinkti tam tinkamas priemones, o ne vien propagandą, kuri iš esmės niekaip nepagerina šauktinių gyvenimo ir palieka juos savarankiškai spręstis savo tarnybos metu patirtas traumas. Privilegijos turi būti dalinamos ten, kur jos priklauso ir kur natūraliai pritinka, o šioje vietoje pritinka idealiai – tarsi čia buvusios.

 

XI DALIS | PASIRUOŠIMAS BESIRENGIANTIEMS ATLIKTI TARNYBĄ:

73. Žmonės yra skirtingi. Jie turi skirtingus talentus ir neša skirtingo pobūdžio naudą visuomenei. Teigti, kad visi žmonės turi atlikti karinę tarnybą, reikštų teigti, kad visi žmonės turi būti matuojami pagal tą patį mąstelį. Bet asmenybių mąsteliai skiriasi – atitinkamai skiriasi jų veikla ir rezultatai. Vieni mieliau rinksis lavinti save per skaitymą, rašymą, strateginį mąstymą ir potencialių klaidų įžvelgimą, kai kiti vietoje to mieliau prioritetą teiks fizinei veiklai ir atsispaudimų darymui. Nereikia vertinti žuvies vien pagal jos gebėjimą lipti į medį. Problemų sprendėjai (problem solvers) dažnai pasižymi ne mažesne galia nei fizinė jėga. Politikai yra (turėtų būti) problemų sprendėjai. Aukščiausiojo laipsnio karininkai, esantys karinės struktūros viršūnėje, puikiai supranta, kad jie ten nėra vien dėl raumenų masės ir geba tinkamai įvertinti kokie struktūriškai svarbūs yra strategai ir taktikai (tacticians) t.y. žmonės, gebantys gerai planuoti veiksmus, numatyti kelis žingsnius į priekį ir pasirinkti efektyviausią strategiją tam tikroje situacijoje, atsižvelgiant į potencialias rizikas (karinėje struktūroje tai būtų vadai, gebantys puikiai suplanuoti mūšį. Napoleonas Bonapartas puikiai jautėsi šioje rolėje – ir nors tikrai nebuvo pats aukščiausias (169cm) ir pats tvirčiausias vyras kariuomenėje – jo vedami kariai nuolat laimėdavo, nes Napoleonas žinojo kur strategiškai tiksliai turi būti sustatytos patrankos ir šis vieno asmens pranašumas, dažnai lemdavo kraštutinę ir triuškinančią persvarą mūšio lauke).

74. Lietuvos Kariuomenė turi normatyvus, pagal kuriuos vertina karinės tarnybos atlikimą. Didžiajai daugumai šauktinių, šie normatyvai iš pradžių yra neįveikiami, tačiau per 9 mėnesius bent minimalūs reikalavimai įskaitai jau tampa išpildomi. Karinės tarnybos tikslas yra suteikti tvirtą bazinę formą, susitelkiant būtent į ištvermės (o ne jėgos) treniruotes. Tvirtą bazinę formą (o ir fizinio parengtumo testo įskaitą) sudaro vertinimas atsispaudimų (push-ups), susilenkimų (sit-ups) ir 3 kilometrų bėgimo:

I. 18-21 metų grupė:	Minimalūs reikalavimai įskaitai | Minimaliai priimtina forma:	Maksimalus įvertinimas | Ideali forma:
Atsispaudimai :   (per 2 min., neatsikeliant nuo žemės, pailsint tik spec. pozoje)	42 vnt.	71 vnt.
Susilenkimai (sit-ups, ne crunches): (per 2 min., kaskart kertant vertikalią padėtį)	53 vnt.	78 vnt.
Bėgimas – 3 000 metrų atstumas:	15min.	12 min. 6 sek.

II. 22-26 metų grupė:	Minimalūs reikalavimai įskaitai | Minimaliai priimtina forma:	Maksimalus įvertinimas | Ideali forma:
Atsispaudimai :   (per 2 min., neatsikeliant nuo žemės, pailsint tik spec. pozoje)	40 vnt.	75 vnt.
Susilenkimai (sit-ups, ne crunches): (per 2 min., kaskart kertant vertikalią padėtį)	50 vnt.	80 vnt.
Bėgimas – 3 000 metrų atstumas:	15 min. 42 sek.	12 min. 6 sek.

Mes jau kalbėjome, kad vienintelis objektyvus matas vertinti žmogų yra rezultatas. Net jeigu (dar) neatlieki karinės tarnybos, gali įgyti lygiavertę fizinę formą savarankiškomis treniruotėmis – be traumų, prižiūrint treneriui ir išsiugdant tinkamą pratimo atlikimo formą. Kariuomenės tikslas yra duoti tik bazinius įgūdžius. Individualios treniruotės gali suteikti didesnį rezultatą. Tai reiškia, kad jeigu jau rengiesi atlikti tarnybą – išankstinis pasiruošimas su individualų dėmesį skiriančiu treneriu tik palengvins tarnybos laiką ir treniruočių metu paruoš kūną tarnybai.

75. Kariuomenė turi aiškų dienos režimą, kuris man atrodo labai logiškas ir natūralus. Diena prasideda 6 val. ryto (o ne vidury nakties t.y. 24:00). Diena baigiasi 18:00 – prasideda nakties ir poilsio laikas – ir su tuo atitinkamai susijęs laisvas laikas dalinyje bei vakarienė.
         Kariuomenė įdiegia discipliną ir dienos režimą, tačiau savarankiškai išsiugdyta disciplina išsilaiko ilgiau nei ta, kuri priklauso vien nuo aplinkos įtakos. – Jei karinės tarnybos metu įdiegta disciplina išsilaikytų ir po karinės tarnybos baigimo – matytume daug vyrų, kurie išlaiko puikų fizinį pasirengimą, praėjus dešimtmečiams po karinės tarnybos atlikimo – bet tai retas pavyzdys – to iš esmės nėra.
         Autentiška disciplina, išugdyta savarankiškomis pastangomis, turi visai kito tvirtumo pamatus ir visiškai kitą motyvaciją ją palaikyti – tokios disciplinos (dienos režimo, treniruočių režimo, mitybos planavimo) išsiugdymas būtų svarbus ir ilgalaikis pasiekimas, išsilaikantis gerokai ilgiau ir mažiau priklausantis nuo priverstinės aplinkos sąlygų. Tokia disciplina išugdys autentišką pagarbą sau, kuri nepriklausys nuo jokio išorinio vado vertinimo ar nuvertinimo, o gebėjimas gerbti save irgi yra vienas iš vyriškumo požymių.

76. Geriausias patarimas norintiems atlikti karinę tarnybą ar siekiantiems pilnavertiškai save integruoti į karinę struktūrą yra specializacija. Kariuomenei reikia specializuotų įgūdžių, žinių ir gebėjimų – kariuomenė nori savo gretose matyti specialistus. Specialistai turi aukštesnę vertę ir pagarbesnį vertinimą karinėje struktūroje. Todėl ruošiantis karinei tarnybai svarbu ne tik fizinis pasirengimas – kuris neabejotinai palengvintų karinės tarnybos atlikimą – bet taip pat ir karinėje struktūroje paklausių specializuotų įgūdžių įgijimas, iš anksto atsirenkant, kurie specializuoti įgūdžiai labiausiai traukia (jeigu apskritai traukia) ir yra artimiausi. Jeigu karinė tarnyba yra artima, pasiruošk būti itin specializuotu kariu, nes tai lems tavo klestėjimą.

77. Antras praktinis patarimas – išmok gaminti. Visi mėgsta skanų maistą. Tai irgi specializacija – tarp šefų būsi geriausias karys, o tarp karių – geriausias šefas. Karinio konflikto atveju mąstoma pragmatiškai – bet niekada niekas nenori prarasti gero šefo, esančio šalia savęs, net ir fronto linijose. Kulinariai įgūdžiai nėra didelis iššūkis – pradžiai užtenka 5 pagrindinių patiekalų, kiekvieną iš jų išmokstant gaminti iš kokio nors profesionalaus privataus šefo, kurie už keliasdešimt eurų per kartą, mokina grupeles ruošti specifinius patiekalus (pvz. Liutauro Čepracko, Gian Luca Demarco ar kitokie maisto gaminimo kursai).

78. Visais atvejais – pirmosios pagalbos įgūdžiai, skautų įgūdžiai, drono pilotavimo įgūdžiai – padės. Tiesa, kariuomenė jau pradėjo ir vis labiau pradės, visus, pabaigusius, kai kuriuos formalius dronų valdymo kursus, priverstine tvarka kviesti į mokymus, nepriklausomai nuo to, kad “dronisto” amžius gali būti virš 42 metų.

 

XII DALIS | PAGARBA KARIAMS. KARIUOMENĖS PRIVALUMAI.

79. Galiausiai – karinė tarnyba turi savo privalumų. Privalumų, kurių įdiegimas turėjo būti tinkamo tėvų auklėjimo rezultatas ir pirmiausia tėvų atsakomybė – gebėti planuoti darbus, gebėti palaikyti režimą, gebėti pasirūpinti bazine higiena (pasikloti lovą, išskalbti patalynę, išsilyginti kelnes ir jas susilankstyti, kasdien praustis, nusivalyti batus ir kt.) bei tinkamai ir deramai elgtis socialinėje aplinkoje (pvz. paspausti ištiestą ranką). Atliekant karinę tarnybą, neabejotinai, šie įgūdžiai bus peržiūrėti ir sustiprinti – taip, tai baziniai ir daugeliui savaime suprantami įgūdžiai, tačiau ne visi turi vienodas gyvenimo sąlygas, vienodas laiko ir finansų investicijas ar bent elementarią rūpestingą priežiūrą iš tėvų pusės, todėl sąlyginai dažnai, disciplina įgyta karinėje struktūroje, turi apčiuopiamą vertę.

80. Atsižvelgiant į Lietuvos geografinę poziciją ir nebūtinai draugišką kaimyninių šalių nusiteikimą mūsų suvereniteto atžvilgiu, yra akivaizdu, jog kad karinės struktūros turėjimas tampa būtinybe.
         Tai nereiškia, kad mes tampame karine valstybe ir kad mums tinka bet kokia ir bet kaip veikianti karinė struktūra. Ne. Mes vis dar esame teisine valstybe su iš to išplaukiančiais standartais t.y. mes vis dar pripažįstame žmogaus teises, negrobiame žmonių gatvėje, situacijas sprendžiame remiantis įstatymais ir teisės normomis. Kariuomenė taip pat turi atitikti standartus. Jeigu lauke sniegas ir šalta, nereiškia, kad mums tinka bet kokie, pirmi pasitaikę batai – kurie duria kojas, yra kiauri ir apiplyšę – nes esą tokie vis tiek geriau negu nieko. Ne – batai turi atitikti tam tikrus standartus ir funkcionuoti tinkamai. Tai yra normalu. Tai yra priimtina. Tai yra lūkestis.
         Standartų turėjimas reiškia ir tai, kad mes turime ir galime reikalauti net pačios Lietuvos Kariuomenės priimti, laikytis ir atitikti šiuos standartus, nes tai yra mūsų valstybės pamatas, o jeigu tokie standartai nėra priimtini arba yra nepakeliami – tokie žmonės turi būti pašalinti iš karinių struktūrų (ir ypač vadovaujančių pozicijų), nes jie kelia nepasitikėjimą kariuomene, valstybe ir jos institucijomis t.y. jie pakerta pamatą ant kurio statomas ryžtas priešintis ir ginti valstybę – jie pakerta pasitikėjimą tais idealais, kurių pagrindu buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybę bei pamina visą Sausio 13-osios dienos aukų reikšmę, nes šie – didžiąja dalimi labai jauni (iki 25 metų) – žmonės, kovojo ne už klestinčią “marozų” ir paniatkių kultūrą Lietuvoje, o už aukštesnius idealus – idealus, kurie turi kertinę reikšmę ir šiandien. Idealus, kurie ir šiandien įkvepia dažną jauną žmogų rūpintis Lietuva taip kaip jie gali.

81. Aš džiaugiuosi matydamas mūsų karių nusiteikimą ginti valstybę, saugoti Konstituciją, jos įtvirtinamą santvarką ir vertybes – toks karių polinkis yra vienareikšmiškai vertas pagarbos, kaip ir ištikimybė vizijoms ir idėjoms, kurios buvo Lietuvos atkūrimo pagrindu. Kariai priesaiką duoda Konstitucijos įtvirtinamai teisinei valstybei – ne konkrečiam asmeniui, vadui ar vadovui – todėl būtent Konstitucijos dvasiai, kuria remiantis buvo atkuriama valstybės nepriklausomybė, turi likti ištikimi ir lojalūs.
         Konstitucija ir jos vertybės yra gyvos, kol yra ginamos – kol jomis tikima. Nėra teisinės valstybės, jeigu nėra pasitikėjimo valstybės institucijomis. Nėra Konstitucijos, jeigu nėra žmonių, kurie užtikrina realių Konstitucinių vertybių įgyvendinimą ir aktyviai priešinasi bandymams Konstituciją paneigti. Lietuvą gynė, saugojo ir už ją kovojo valstiečiai – pavieniai asmenys, tokiomis priemonėmis, kurias turėjo, taip kaip suprato jos gynybą. Dabar tokie asmenys būtų vadinami patriotais. Bet patriotizmas nereiškia aklos ištikimybės teisės raidei. Patriotizmas nereiškia besąlygiško įstatymų, taisyklių ir normų sekimo, nors įprastai būtent tai sudaro karinės struktūros pagrindą. Patriotizmas gali reikalauti imti ginklą į rankas ir ginti tai kas brangu, nepriklausomai nuo to ką nustato įstatymas – drąstiški sprendimai dažniausiai būna tie sprendimai, kurie veikia ir atneša realius rezultatus – (net Romos imperijos teisėje, kuri yra šiuolaikinės teisės pamatas, buvo “pretoriai” (valdytojai), kurie turėjo platesnes galias nei dabartiniai teisėjai (ir būtent iš jų sprendimų buvo sukurta šiuolaikinė prievolių teisė) – jie galėjo pasakyti, kad atvejis labai specifiškas ir todėl įprastai teisės neginamas, tačiau tai būtų neteisinga, todėl toks atvejis, išimties tvarka, pretoriaus bus ginamas, – arba galėjo pasakyti – “situaciją formaliai teisė gina, bet tai yra neteisinga (pasekmių aspektu), todėl aš (kaip pretorius) šios situacijos neginsiu” (citatos autorius prof. Vytautas Nekrošius)). Būtent dėl tokių pretorių sprendimų romėnų civilinė teisė įgijo savo reikšmę ir tapo šiuolaikinės prievolių teisės pamatu – dėl saugotų principų ir idealų, kurie nebuvo apleisti ir pamiršti kaip nereikšmingi.
         Aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime karių – tiek vyrų, tiek ir moterų – kurie yra pasirengę ginti mūsų Konstituciją ir yra jai lojalūs – tai išties yra drąsūs ir pagarbos verti žmonės.

 

Straipsnio autorius – teisininkas Modestas Barauskas
[ LaimėtaByla.lt teisinių paslaugų biuro savininkas, vadovas ir vyriausiasis teisininkas ]

Modesto Barausko bendroji profesinė charakteristika: 

i) Vidurinio išsilavinimo rezultatai:

Valstybiniai egzaminai – istorija 100 %, bendras egzaminų vidurkis – 85 %. [Nuoroda]

ii) Aukštojo išsilavinimo rezultatai:

Teisės magistro laipsnis (2016 metai),
Vilniaus Universitetas Teisės Fakultetas, vientisosios studijos (5 metai);
Pilnai valstybės finansuojama vieta;

iii) Magistrinio darbo tema (pasirinkta ir suformuluota savo iniciatyva):

“Moralės nuostatų veikimas Lietuvos teismų praktikoje” – apginta sėkmingai;

iv) Teisinio darbo praktika nuo – 2014-09.

v) Pagrindinės specializacijos:

– Civilinė teisė (verslo ir sutarčių teisė, ginčų prevencija ir ikiteisminis sprendimas);

– Administracinė teisė (individualių administracinių aktų pagrįstumo vertinimas, teisės pažeidimų bylos);

– Klausimai susiję su karo prievole ir šaukimu atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą (nuo 2018 metų).

 

(Foto 2026m.)

ATSILIEPIMAI:

Atsiliepimų tinkamas nuasmeninimas užima santykinai daug laiko, todėl jie bus papildomi eigoje.